Nemyli, nesigaili manęs tu-
Argi aš jau negražus visai?
Po tuščių ir įprastinių gestų
Melagingoj aistroj pailsai.
Tu jauna jausmus apgaudinėjai,
Ne švelnus aš tau ir ne šiurkštus.
Pasakyk man, kiek tu glamonėjai,
Kiek tu lūpų atmeni-šimtus?
Kaip šešėliai jie visi praėjo,
Nepalietę degančios širdies.
Ne vienam ant kelių tu sėdėjai,
O dabar štai prie manęs glaudies.
Ir akis paslėpusi šešėly
Mintyse kalbiesi su kitu.
Juk ir aš myliu tik truputėlį,
Brangioje tolumoje skęstu.
Trumpalaikio lengvabūdžio ryšio
Nevadink, mieloji, likimu,-
Susitikom su tavim netyčia,
Išsiskirsim – irgi bus ramu.
O ir tu savu keliu vingiuotu
Vėl dienas barstysi kaip barstai.
Tik nelieski niekad nebučiuotų,
Nevilioki nekaltų tiktai.
Tu gali sau apie meilę aikčiot
Su kitu praeidama gatve.
Gal ir aš išėjęs pasivaikščiot,
Susitiksiu skersgatvy tave.
Į mane pažvelgsi tu visviena
Primerktom kaip šiandien akimis.
Pasakysi tyliai: „Laba diena”,
Atsakysiu: „laba diena, mis”.
Ir praeisiu sau ramiai pro šalį,
Atminimai paskui nebeseks,-
Kas mylėjo, tas mylėt negali,
Kas jau degė, tas daugiau nedegs.

Jeseninas