Kaip mįslę ją sunku įminti:
Ji į žvaigždynus iškelta,
Vardais gražiausiais išvadinta.
Ji – nuodėminga ir šventa!

O kokios švelnios meilės rankos!
Į saulę iškelia jos mus.
Net ir tada, kai jų netenkam,
Spalvotus siunčia mums sapnus.

Ir kokios geros meilės akys.
Nuo jų ugnies širdy šilčiau.
Net nuo šitos ugnies apakus
Pasauly būna daug šviesiau!