Tavęs nėra, stiklinėj tulpė skleidžias-
Tau dovanota.
Tyla praryja tariamus žodžius,
ir žvakė vėl geltona ugnimi
nekarūnuota…
Romantiškai taip viskas banalu.

Tavęs nebuvo.
Fantazijos tu mano sukurta,
sapnų viešnia garbinga
voratinklio tik drobėj
šerkšno nupiešta.
Lyg vaikas išsiblaškius
amžinai su šypsena svajinga.

Tavęs nebuvo-
tyliai nuodijau save.

Klevų auksiniuos lapuos
naktį vėjas spardės,
ryte stovėjo jie raudoni,
tarsi kruvini.
Ir maišėsi prasmė man žodžių:
meilė, avangardas,
šventi paveikslai, vilniaus elgetos
suklupę murzini.

Tavęs nebuvo-
pėdas teradau ant smėlio.
Išbučiavau, sušildžiau lūpom
kruvinam sniege.
Tavęs nėra – klykiau iš skausmo
ir daužiaus į sieną,
nes tu buvai,
tiktai ne su manim-
šalia.