Tu išeini – ir viskas dūžta skaudžiai,
Ir vėl kaip siena stovi nežinia.
Ir lūpas vėl kankinamai suspaudžiu,
Kad nepradėčiau šaukt “Mylėk mane!”
Mylėk mane, kai mes kartu, kai dviese,
Kai Tavo galvą rankomis liečiu.
Mylėk mane, kai valgai, kai rengiesi
Ir kai eini šaligatviu slidžiu.
Mylėk pamilęs ir mylėk išdavęs,
Kai vienišas, kai linksmas Tu jauties.
Mylėk speiguos ir sodams sužaliavus,
Mylėk iki mirties ir po mirties.
Bet išeini – ir viskas taip netikra,
Vėl vieniša dugne,
Vėl spaudžiu kaktą prie šarmoto stiklo,
Už jo – pilka kaip siena nežinia.