Religija

Toks ilgas vakaras, taip tuščia be Tavęs –
širdies plakimas neramus tik girdisi –
ateiki, Viešpatie, prašau – mane išvesk
iš bevandenės dykumos, kur užtrukau –
iš žemės tos, nuo geliančios sausros suskirdusios.

Ateiki, Viešpatie – malonės lietumi
pagirdyk dykumą širdies išdžiūvusią,
padėk man – vėl tikėti trokštu Tavimi –
gyvas upes atrast – tas sausvages širdies,
Tavos malonės lietumi pasruvusias.

Neleisk man, Viešpatie, prarast vilties –
padėk ištvert tą dykumą užtrukusią –
išgirsk plakimą neramios širdies
ir pasilik kartu, kol vakaras praeis –
kol atsigaut galėsiu vėl Tavos malonės upėse.

Tas šaltas ir žvarbus lietus…
tas rudeninis vėjas –
širdies išklibina vartus
taip nelauktai atėjęs –

ir aš matau – tas pats esu,
kaip ir prieš šimtą metų –
skraidau kažkur tarp debesų
ir vėl save pametęs –

kaip lapas klevo, nuo šakos
atplėštas – be gyvybės –
vėl ieškau Tavo Artumos,
Tavos širdies ramybės,

kur vėl galiu save atrast,
prigludęs Tau ant delno –
tik Tau vienam mane suprast –
tik Tu gali taip švelniai

mylėt, žvarbus lietus kai plaus
ir plaks vėl šaltas vėjas –
ateiki, Viešpatie – prašau –
atleisk man, pagailėjęs –

priglausk paklydusį, priimk
ir vėl į savo širdį –
ir niekada daugiau neleisk
nuo jos man atsiskirti.

Tu – man – gaivi rasa,
Tu – nuostabi malonė,
Tu – gydantys aliejai
dovanai,
Tu – ir lazda,
ir apsauga kelionėj,
ir kelias Tu pas Tėvą
į tenai,

kur Meilės ir Ramybės
Karalystė ,
išsiilgtieji
Viešpaties Namai –
ten veski, Jėzau,
ir neleisk paklysti –
juk Tu kiekvieną mūsų
atpirkai, –

kiekvieną mūsų
juk gerai pažįsti,
daug kartų gelbėjai,
nepalikai
ir, dovanojęs mums
širdžių bendrystę,
lydėt pas savo Tėvą
sutikai,

nes be Tavęs mes –
kaip paklydę avys,
kaip šuliniai išdžiūvę,
be vandens –
ir nors tiekkart suklupę,
ir Tave išdavę –
Tu mums atleisk, tik nepalik vienų
ir vesk –

ir būk lazda,
ir apsauga kelionėj,
gaivi rasa,
pagirdanti visus,
ir širdis keičianti
ta nuostabi malonė,
ir kelias mums pas Tėvą
į Namus.

Ar sutiksiu tave, kai žydės
mūs kieme obelis po langais –
gal tada nors trumpam neskaudės
nuo vienatvės kartu – ją žiedais

apibers ir uždengs, lyg skara
ta sena – vėl jauna obelis –
gal tada tu man būsi gera
ir visai, ir visai netoli –

aš girdėsiu plakimą širdies,
tarsi švelnų dvelkimą tylos –
mano sieloje vėl suvirpės
tau giesmė ir skambėt nesustos –

tavo juokas linksmai nuaidės –
mūsų laimei vėl nieko netrūks –
džiaugsmo ašaros vėl suspindės
ir nuplaus tuos šaltuosius metus –

nors žinau – viskas greitai praeis –
kaip žydėjimas kiemo obels –
dar pabūkim kartu, kaip kadais –
kol ruduo, kol ruduo – pasibels…

Koks džiaugsmas su Tavim sutikti rytą,
maldoj panirus, tartum tėkmėje versmės –
ir ryto tyloje Tavęs klausyti –
gyvybės žodžių iš tyros gelmės –

ištart užtenka Tau tik vieną žodį,
ir juo pripildai širdį sklidinai –
teiki ramybę, viltį ir paguodą –
ir pašauki kartu keliauti į tenai,

kur šuliniai tušti, kur užrakintos durys,
kur nėr šviesos – tamsu, lyg po žeme –
ir kur griuvėsiai, apleisti ir niūrūs –
kvieti ten eit kartu, ištardamas – „Eime! –

eime kartu – dėl mano karalystės,
dėl mano meilės atpirktų širdžių –
eime – drąsos! – Ir nebijok suklysti ,
ir viską vėl pradėti nuo pradžių…“ –

Dėkoju, Jėzau, kad kiekvieną rytą
savo žodžiu Tu stiprini mane
ir mokai tyloje Tavęs klausyti –
ir eit kartu, kai pašauki – „Eime!“