Poezijos temos: Religija

Toks ilgas vakaras, taip tuščia be Tavęs -
širdies plakimas neramus tik girdisi -
ateiki, Viešpatie, prašau - mane išvesk
iš bevandenės dykumos, kur užtrukau -
iš žemės tos, nuo geliančios sausros suskirdusios.

Ateiki, Viešpatie - malonės lietumi
pagirdyk dykumą širdies išdžiūvusią,
padėk man - vėl tikėti trokštu Tavimi -
gyvas upes atrast - tas sausvages širdies,
Tavos malonės lietumi pasruvusias.

Neleisk man, Viešpatie, prarast vilties -
padėk ištvert tą dykumą užtrukusią -
išgirsk plakimą neramios širdies
ir pasilik kartu, kol vakaras praeis -
kol atsigaut galėsiu vėl Tavos malonės upėse.

Tas šaltas ir žvarbus lietus...
tas rudeninis vėjas -
širdies išklibina vartus
taip nelauktai atėjęs –

ir aš matau - tas pats esu,
kaip ir prieš šimtą metų -
skraidau kažkur tarp debesų
ir vėl save pametęs –

kaip lapas klevo, nuo šakos
atplėštas - be gyvybės -
vėl ieškau Tavo Artumos,
Tavos širdies ramybės,

kur vėl galiu save atrast,
prigludęs Tau ant delno -
tik Tau vienam mane suprast -
tik Tu gali taip švelniai

mylėt, žvarbus lietus kai plaus
ir plaks vėl šaltas vėjas -
ateiki, Viešpatie - prašau -
atleisk man, pagailėjęs –

priglausk paklydusį, priimk
ir vėl į savo širdį -
ir niekada daugiau neleisk
nuo jos man atsiskirti.

Tu – man - gaivi rasa,
Tu - nuostabi malonė,
Tu - gydantys aliejai
dovanai,
Tu - ir lazda,
ir apsauga kelionėj,
ir kelias Tu pas Tėvą
į tenai,

kur Meilės ir Ramybės
Karalystė ,
išsiilgtieji
Viešpaties Namai -
ten veski, Jėzau,
ir neleisk paklysti -
juk Tu kiekvieną mūsų
atpirkai, -

kiekvieną mūsų
juk gerai pažįsti,
daug kartų gelbėjai,
nepalikai
ir, dovanojęs mums
širdžių bendrystę,
lydėt pas savo Tėvą
sutikai,

nes be Tavęs mes -
kaip paklydę avys,
kaip šuliniai išdžiūvę,
be vandens -
ir nors tiekkart suklupę,
ir Tave išdavę -
Tu mums atleisk, tik nepalik vienų
ir vesk –

ir būk lazda,
ir apsauga kelionėj,
gaivi rasa,
pagirdanti visus,
ir širdis keičianti
ta nuostabi malonė,
ir kelias mums pas Tėvą
į Namus.

Ar sutiksiu tave, kai žydės
mūs kieme obelis po langais -
gal tada nors trumpam neskaudės
nuo vienatvės kartu - ją žiedais

apibers ir uždengs, lyg skara
ta sena - vėl jauna obelis -
gal tada tu man būsi gera
ir visai, ir visai netoli –

aš girdėsiu plakimą širdies,
tarsi švelnų dvelkimą tylos -
mano sieloje vėl suvirpės
tau giesmė ir skambėt nesustos –

tavo juokas linksmai nuaidės -
mūsų laimei vėl nieko netrūks -
džiaugsmo ašaros vėl suspindės
ir nuplaus tuos šaltuosius metus -

nors žinau - viskas greitai praeis -
kaip žydėjimas kiemo obels -
dar pabūkim kartu, kaip kadais -
kol ruduo, kol ruduo - pasibels...

Koks džiaugsmas su Tavim sutikti rytą,
maldoj panirus, tartum tėkmėje versmės -
ir ryto tyloje Tavęs klausyti -
gyvybės žodžių iš tyros gelmės –

ištart užtenka Tau tik vieną žodį,
ir juo pripildai širdį sklidinai -
teiki ramybę, viltį ir paguodą -
ir pašauki kartu keliauti į tenai,

kur šuliniai tušti, kur užrakintos durys,
kur nėr šviesos - tamsu, lyg po žeme -
ir kur griuvėsiai, apleisti ir niūrūs -
kvieti ten eit kartu, ištardamas - „Eime! –

eime kartu - dėl mano karalystės,
dėl mano meilės atpirktų širdžių -
eime - drąsos! – Ir nebijok suklysti ,
ir viską vėl pradėti nuo pradžių...“ –

Dėkoju, Jėzau, kad kiekvieną rytą
savo žodžiu Tu stiprini mane
ir mokai tyloje Tavęs klausyti -
ir eit kartu, kai pašauki - „Eime!“