Religija

  • Motinų gailestingumas

    Erškėčiais nuklotas tavo takas
    Skaudžiausia kančia nuo mylimųjų
    Ir smūgį mirtiną
    Smogia tik mylimieji

    Po maldos
    Tarsi nuo aukšto kalno
    Su ramybe vėl į gyvenimą grįžti tu
    O poilsis tau bus tik amžinybėj

    Pasitikėk Dievu
    Ir pro visas kliūtis tu eik rami
    jei sukluptum Jis visada šalia žinai
    Jo gerumu pasitikėt gali pilnai

    Kai truks tau meilės širdyje kantrybės
    Kai būsi žeminama ir tylėsi
    Tu prisimink kaip Dievas elgėsi
    Kaip buvo žemėje žmonijos teisiamas

    Todėl sakau
    Tu motina vaikų nors jie to nesupranta
    Dėl nepatyrimo
    Supras

    Tu nesigraužk
    Ir jų širdyje meilė jau gyvena
    Bet jie dar ne tokie kokius norėtum juos matyti
    Palaimink juos gyvenimo kely

    Nelengva jiems
    Nekantrūs ir pikti dėl nesėkmių
    Nes jų troškimai žemiški
    Ir jie šį kelią turi dar praeit

    Būk jiems tiesa ir meilė
    Nebereikėtų tau supykti kad lauktų atleidimo
    Geriau išbark ir pamokyk
    Po to palaimink juos

    Žinok kad niekas tau jų nepakeis
    Tu motina o jie vaikai
    Tai tavo kūnas ir dvasia juose
    Ir viskas su laiku į gera atsiskleis

    Tad būk rami tu motina esi
    Ir koks bebūtų vaikas tai tavo atvaizdas –
    Mylėk.

    Vaikeliai, padėkite vienas kitam,
    Nes tai ir yra gailestingoji Dievo meilė.

  • Ateiki, Viešpatie, – jie nebeturi vyno

    (plg. Jn 2 ,3 b, Fil 3,19, Įst 32, 33)

    Ateiki, Viešpatie, – jie nebeturi vyno –
    jų šventė baigiasi beviltiškai liūdnai –
    jie be Tavęs, kaip švęsti nebežino,
    nors nuo rinktinių valgių lūžta jų stalai.

    Nuo pilvo puotos širdys jų aptemę,
    o protai užimti naujais planais,
    kaip užvaldyti ir pavergti žemę
    ir visą ją paversti pelenais…

    Ateiki, Viešpatie, nes peržengtos jau visos ribos,
    Tavoj šventovėje – stabų stabai –
    pasaulio kunigaikštis Tavąją kūrybą
    išniekino, ir kur pažvelgsi – kyšo jo ragai.

    Ateiki, Viešpatie, ir leiski jiems patirti,
    kad induose jų – mirtini nuodai,
    kas gyva, verčiantys į lėtą mirtį –
    ir puota baigsis – ji netruks ilgai.

    Ateiki, Viešpatie, – jie nebeturi vyno –
    ir nuodus jų savo krauju pakeisk –
    ateiki – juk ką daro, jie nežino –
    ir jei gali, Tu jiems kaltes atleisk.

    Ateiki ir dovanok jiems naują širdį,
    kad jie Tave pažintų, kaip juos pažinai –
    ateiki į jų puotą, į jų lėtą mirtį
    ir pasilik jų taurėse, kaip vynas – amžinai.

  • Nurimo vėjas

    Nurimo vėjas ir nustojo ūžęs,
    žaibai atšipo, o trankus griaustinis
    staiga nutilo – tik širdies bakūžėj
    šešėliai nesitraukia paskutiniai…

    Tamsioj nakty ant mano stalo žvakė –
    jos šviesoje tamsa suplyšta tartum šydas,
    o aš kaip elgeta, nuskurdęs ir apakęs
    čia ateinu pasigailėjimo prašyti –

    atleisk man, Viešpatie, kad įsileidau
    klastūnę tamsą vėl į savo širdį –
    prašau Tavęs – neslėpki savo veido
    ir gydančia ugnim akis aklas suvilgyk –

    juk į Tave, kaip nerami plaštakė
    iš sutemų nakties ir vėl veržiuosi –
    Tu man švieti, kaip ta grabnyčių žvakė
    ir leidi praregėt jos spinduliuose –

    nors ir seniai jau vėjas nebeūžia,
    nebegirdėti tolumoj griaustinio –
    pabūk dar, Viešpatie, širdies bakūžėj,
    kol saulės spinduliai palies ją pirmutiniai.

  • Baltai užsnigusiam take

    Baltai užsnigusiam
    take –
    užšalusių širdžių
    laike –
    aš Tavo pėdas
    atrandu
    ir paskui jas pusnim
    brendu,

    klausydamas širdim
    tylos –
    jos meile sklidinos
    kalbos,
    kuri paguos
    ir apkabins –
    ramybėj savo
    panardins

    ir naują viltį
    dovanos,
    kaip blyksnį saulės
    šilumos,
    kurioj ištirps
    širdies ledai
    ir nors paliks
    seni randai,

    bet ta širdis jau taps
    kita –
    Tavosios meilės
    paliesta,
    kurios gelmėj
    Tu gyveni –
    gyvybę savo
    dalini

    ir lydi užsnigtu
    taku –
    tuo stingdančiu speigų
    laiku,
    kur Tavo pėdas
    atrandu
    ir Tavo pašauktas
    vardu –
    laimingas per pusnis
    brendu.

  • Pasilenkdamas

    Pasilenkdamas
    Prie tavo kojų, Viešpatie,
    Pamatau aš žemę iš dangaus, –
    Po absurdiškos puikybės luobu
    Kolapsuoja čia širdis žmogaus.

    Tarsi Vėlinių nakties liepsnelės
    Spindi, bet neapšviečia būties,
    Svetimumo šaltis tyliai kausto,
    Nors ir stovim petim prie peties.

    Žemė ir dangus mirtim atskirta,
    Bet sujungta meilės jungtimi.
    Aš prie tavo kojų pasilenkęs
    Taką į tave randu širdy.

  • Kalbanti tyla

    Tyliu… bet norisi rėkte išrėkti
    – Na nekankinkit manęs, neskaudinkit, prašau…
    Tiek daug svajota, laukta ir tikėta,
    Bet… prie suskilusios aš geldos vėl likau.

    Man taip sunku, man taip baisu, negera…
    Tačiau kodėl tuomet palikt tavęs aš negaliu?
    Galbūt todėl, kad mes kartu nuėjom ilgą kelią?
    O gal dar myliu vis tave? Vis dar tikiu? kvailė…

    Maldauki tyla, už mane tu dievą,
    Kad neprarasčiau aš tikėjimo, vilties,
    Gal mano širdį dar palies Aukščiausiojo gailestingumas.
    Suteiks jėgų ištraukt jo sielą iš pragaro ugnies…

  • Dievo gailestingumas

    Aplinkui tylios rožės gailiai verkia,
    Kad niekas jų į savo širdį nepamerkia
    Ir nepražysta jos skaisčiai rodonai
    Nors Dievas įžengia į mus per duoną.

    Atleisk mums, Viešpatie, mylėt nemokam,
    Tik per dienų dienas sau šokam, šokam,
    Kažką vis dirbam, lekiam, skubam,
    O vakarais iš skausmo laipiojame lubom.

    Kažko vis ieškom ir nurimt negalim,
    Pamiršdami išgydančiąją Tavo galią.
    Bet Tu vis vien nuplauni vandeniu, krauju pagirdai,
    Kurs trykšta iš žaizdos pravėrusios Tau širdį.

    Ir duodi savo meilę mums, kad tęstųsi gerumas.
    Šventai, galingai, amžinas gailestingumas!

  • Sūkurys

    Viskas vyksta labai greitai,
    lyg atskiri filmo kadarai kartojasi
    tam tikri gyvenimo epizodai, nuotrupos,
    kažkodėl labai labai liūdna ir nesinori palikti šio pasaulio,
    nors tiek daug skausmo, kančių, ligų, skurdo, liūdesio…
    Bet jis nuostabus, beprotiškai nuostabus ir prasmingas.
    Nežinau kodėl negaliu to įrodyti, bet vidumi jaučiu – galiu užtikrinti,
    kad tai – tiesa… tik niekas manęs negirdi…
    Jis toks nuostabus, kad norisi verkti,
    akys pilnos ašarų ir pasigėrėjimo pasaulio paslaptimi.
    Visa, kas gyva, palaikoma žemės, dangaus, ugnies alsavimo paslaptimi.
    Byrančio smėlio, jūros kvapo ir bangos garso…
    Nakties pilnos žvaigždžių ir begalinės,
    niekad nesibaigiančios visatos ramybės.
    Vaiko gimimas ir mirtis, didžiulis džiaugsmas ir skausmas čia sukasi
    viename gyvenimo sūkuryje, lyg dvi beprotiškai įsimylėjusios priešingybės…
    Tarsi neapsakomai graži ir tobula simfonija,
    už kurią tobulesnės niekad nesukurs joks žmogus,
    joks žmogaus pasaulio genijus…
    Paskutinė akimirka… Labai liūdna viską palikti,
    nes neapleidžia jausmas, kad esi tos nenusakomos vertybes dalis,
    jos brolis, jos kūnas, jos sūnus…
    kuris palieka savo motiną… visam laikui…
    Pažinęs ir pajautęs, kad ji visad šalia…
    tik paskutinę akimirką… paskutinę minutę…
    kuri pati brangiausia, gražiausia, liūdniausia ir tobuliausia…
    Ji tobuliausia supratimu, susitaikymu ir atsidavimu gyvenimo sūkuriui…
    tobulam neišvengiamumui… ir prasmei,
    kurios niekad negalėsime suvokti sveiku protu….
    Mintys ir žodžiai valdo pasaulį…
    Tik paskutinę akimirką patyriau tą paslaptingą jausmą, kad mano mintys
    aiškios ir skaidrios kaip niekados,
    kad mintimis galiu valdyti mane supantį fizinį pasaulį,
    lyg filmą: pagreitinti, sulėtinti, sustabdyti, iškirpti kadrus,
    sumontuoti taip tobulai, lyg taip ir turėtų būti…
    Tas jausmas nenusakomai neįprastas ir keistas,
    lyg jausčiausi prieangyje kito pasaulio ir pabaigoje šio…
    Tai – Dievo Gailestingumas…

  • Tik ieškok

    Tik ieškok savo laimės žvaigždės,
    Ir tuščiai nesisuks laiko girnos,
    O Kūrėjas tau visad padės.
    Tik ieškok savo laimės žvaigždės!
    Jeigu rankos tuštybės bus pilnos,
    Ką į jas tau Kūrėjas įdės?
    Tik ieškok savo laimės žvaigždės,
    Ir tuščiai nesisuks laiko girnos.

  • Aukoju Tau

    Kaskart sustingsta mano siela,
    Kai meilės dovaną Tu man teiki.
    Kaskart širdies plakimas sulėtėja,
    Kai Dvasios įkvėptas į mano širdį ateini.

    Tik Tau aš teiksiuos viską atiduoti,
    Kai nerimas užspaus mane stipriai,
    Kai nebejausiu nieko, ką galėčiau jausti,
    Ateisiu, nes žinau – Tu lauki amžinai.

    Ateisiu, net tada, kai džiaugsmas tvindys širdį,
    Kai laimės ašara sustings laike,
    Kai meilės jausmas užvaldys kiekvieną viltį,
    Ateisiu, nes žinau – ta meilė vilčiai, Tau skirta.

    Aukosiu Tau gyvenimą, gyvenimo sekundes,
    Gyvenimo akimirkas bei minutes.
    Kentėsiu, atsispirsiu piktojo pagundoms,
    Nes Tavo meilė man atpirks visas kančias.

    Pasižadu mylėsiu, kaip dar niekad nieko nemylėjau,
    Tave ir Tavo Dieviškas akis.
    Priimsiu Tavo meilę, duotą kaip Kūrėjo,
    Kūrėjo žinančio, kad meilė atperka visas viltis.

  • Nuo tos tamsos…

    Nuo tos tamsos, kuri kaskart sukyla
    tada, kai jos nelauki ir tiki,
    kad suradai takelį jau į tylą –
    Viešpatie, – apgink .

    Ir tamsą tą, kuri aptemdo žvilgsnį,
    o širdį lyg voratinkliu lipniu
    apaudžia nerimu per vieną mirksnį –
    Viešpatie, – paimk .

    Ir tamsai tai, kuri užkloja viltį,
    tarytum ugnį pelenais šaltais,
    įsėlint nejučia į mano širdį –
    Viešpatie, – neleisk.

    Nuo tos tamsos neleisk, kad aš užgesčiau
    be meilės, kaip be degančios ugnies –
    ir kad vis tiek takelį aš surasčiau
    į Tavo širdį – Viešpatie, – padėk.

1 … 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 … 16