Tyliu… bet norisi rėkte išrėkti
– Na nekankinkit manęs, neskaudinkit, prašau…
Tiek daug svajota, laukta ir tikėta,
Bet… prie suskilusios aš geldos vėl likau.

Man taip sunku, man taip baisu, negera…
Tačiau kodėl tuomet palikt tavęs aš negaliu?
Galbūt todėl, kad mes kartu nuėjom ilgą kelią?
O gal dar myliu vis tave? Vis dar tikiu? kvailė…

Maldauki tyla, už mane tu dievą,
Kad neprarasčiau aš tikėjimo, vilties,
Gal mano širdį dar palies Aukščiausiojo gailestingumas.
Suteiks jėgų ištraukt jo sielą iš pragaro ugnies…