Nurimo vėjas ir nustojo ūžęs,
žaibai atšipo, o trankus griaustinis
staiga nutilo - tik širdies bakūžėj
šešėliai nesitraukia paskutiniai...
Tamsioj nakty ant mano stalo žvakė -
jos šviesoje tamsa suplyšta tartum šydas,
o aš kaip elgeta, nuskurdęs ir apakęs
čia ateinu pasigailėjimo prašyti –
atleisk man, Viešpatie, kad įsileidau
klastūnę tamsą vėl į savo širdį -
prašau Tavęs - neslėpki savo veido
ir gydančia ugnim akis aklas suvilgyk –
juk į Tave, kaip nerami plaštakė
iš sutemų nakties ir vėl veržiuosi -
Tu man švieti, kaip ta grabnyčių žvakė
ir leidi praregėt jos spinduliuose -
nors ir seniai jau vėjas nebeūžia,
nebegirdėti tolumoj griaustinio -
pabūk dar, Viešpatie, širdies bakūžėj,
kol saulės spinduliai palies ją pirmutiniai.