Nurimo vėjas ir nustojo ūžęs,
žaibai atšipo, o trankus griaustinis
staiga nutilo – tik širdies bakūžėj
šešėliai nesitraukia paskutiniai…

Tamsioj nakty ant mano stalo žvakė –
jos šviesoje tamsa suplyšta tartum šydas,
o aš kaip elgeta, nuskurdęs ir apakęs
čia ateinu pasigailėjimo prašyti –

atleisk man, Viešpatie, kad įsileidau
klastūnę tamsą vėl į savo širdį –
prašau Tavęs – neslėpki savo veido
ir gydančia ugnim akis aklas suvilgyk –

juk į Tave, kaip nerami plaštakė
iš sutemų nakties ir vėl veržiuosi –
Tu man švieti, kaip ta grabnyčių žvakė
ir leidi praregėt jos spinduliuose –

nors ir seniai jau vėjas nebeūžia,
nebegirdėti tolumoj griaustinio –
pabūk dar, Viešpatie, širdies bakūžėj,
kol saulės spinduliai palies ją pirmutiniai.