Religija

Tu vienas, Viešpatie,
žinai,
kodėl mane
pasodinai,
kaip medį ant
kietos uolos,
šaknim vis ieškantį
tylos –

tyros tėkmės
iš tos gelmės –
gyvybę teikiančios
vilties –
Bet ta uola,
nors ir kieta –
geriausia man
skirta vieta –

ten saulės šviesoje
galiu,
sušildytas jos
spindulių,
iškelti į Tave
rankas,
tarsi žaliuojančias
šakas –

o tankmėje
tarp tų šakų
susukę paukščiai
daug lizdų –
jie spurda
medžio širdyje,
giedodami
apie Tave –

ir man ramu,
nes Tu žinai,
geriau, kodėl
pasodinai
mane, kaip medį
ant uolos,
gaivinamą gelmių

Toks vakaras tylus – taip garsiai girdis,
kaip obuoliai sode prinokę krenta –
ir skaudžiai beldžias tie garsai į širdį,
tarytum klaustų – šiandien kaip gyventa –

kiek džiaugtasi ir kiek dėkota
už visa, ką gavai šiandieną –
kitiems kiek meilės dovanota –
ar paguosta širdis nors viena –

gerumo kiek kituos ieškota,
pagundų kiek atsisakyta –
ir nevilčiai kiek pasiduota
dėl visko, kas nepadaryta,

ir kiek atleista, kiek priimta
ir kiek kitiems širdies atverta –
ir savintasi kiek, ir imta,
ir dulkėm užmaršties užberta –

nuo kryžiaus bėgta, kiek jo vengta,
kiek veltui laiko išbarstyta –
manęs Tu klausi – šiandien kaip gyventa
ir kiek dėl Tavo meilės padaryta…

Prie Tavo kojų, Viešpatie, glaudžiuos,
kaip alkana paklydusi avelė,
pati atrast norėjus savo kelią,
bet radus vien tik skausmą – ir skaudžiuos

prisiminimuose įklimpus, kaip smėly,
ir išsiilgus Tavojo Artumo,
kur mano skausmą – tą širdies kartumą –
Tu vienas tik išgydyti gali –

todėl prie Tavo kojų aš glaudžiuos,
nes Tavo mylima esu avelė,
kuriai Tu atveri į savo širdį kelią
ir gydai savo meilės spinduliuos …

Tylu. Naktis. Nemiega niekas
ir nieks negrįžta į namus –
tiktai iškritęs baltas sniegas
nušviečia praeitus metus.

Šviesu širdy, kaip prakartėlėj,
ir tarsi asilas džiaugiuos,
išvydęs mažą kūdikėlį,
užgimusį šaltuos namuos –

namuos, kuriuos jau nieks nemyli
ir kur atvėso židinys –
ateina Tavo meilė tyliai
ir švelniai paliečia širdis.

Ji glaudžiasi, nepriekaištauja,
suvilgo ašarom akis –
padovanojus džiaugsmo saują,
ji atveria namų duris –

duris į tylą, ten kur lieka
viltis sugrįžti į namus –
ten, kur iškritęs baltas sniegas
nušviečia praeitus metus …

Kaip žarijas, aš surenku
akimirkas –
tuos džiaugsmo ir ramybės
trupinius –
ir sužeriu į širdį,
kaip į židinį,
kad meilėj Tavo degčiau
kupinas

Tavosios Dvasios – to ugninio
Vėjo,
išdeginančio pyktį, baimę,
nerimą,
švelnaus ir išmintingo
Patarėjo,
užpildančio dangaus džiaugsmu
gyvenimą

ir teikiančio naujų jėgų
kasdieną
pamilti savo kryžių, kaip
išganymą,
ir Tau aukoti akmenį
kiekvieną,
kur suklupta – ir keltis į
gyvenimą,

kur dovanoji man brangias
akimirkas –
tuos džiaugsmo ir ramybės
trupinius –
ir aš laimingas, kad esu
taip mylimas,
ir Tavo meilės ilgesio
vėl kupinas.

Už kryžių, Viešpatie, dėkoju
ir siaurą akmenuotą kelią,
kur klupdamas einu ir stoju –
ir nors rankas ir kojas gelia –

aš kabinuos į Tavo kryžių,
kurį iš meilės dovanoji,
kad eidamas aš nepaslysčiau –
Tu paremi pečiu savuoju

ir pakeli kiekvieną kartą,
kai parkrentu į dulkes kelio,
ir drąsini Žodžiu ištartu,
kad mylima esu avelė,

ir mokai Tu mane pamilti
tą siaurą akmenuotą kelią,
vėl dovanojęs naują viltį,
neleidi nusimint avelei –

bet priglaudi kartu su kryžium
arčiau širdies ant savo rankų,
kad kelią iš aukščiau matyčiau
ir žvelgčiau ne žemyn – į dangų –

todėl už kryžių Tau dėkoju,
kurį kvieti priimt kasdieną,
kad eičiau aš keliu siauruoju,
mylėdamas Tave tik vieną.