Kaip žarijas, aš surenku
akimirkas –
tuos džiaugsmo ir ramybės
trupinius –
ir sužeriu į širdį,
kaip į židinį,
kad meilėj Tavo degčiau
kupinas

Tavosios Dvasios – to ugninio
Vėjo,
išdeginančio pyktį, baimę,
nerimą,
švelnaus ir išmintingo
Patarėjo,
užpildančio dangaus džiaugsmu
gyvenimą

ir teikiančio naujų jėgų
kasdieną
pamilti savo kryžių, kaip
išganymą,
ir Tau aukoti akmenį
kiekvieną,
kur suklupta – ir keltis į
gyvenimą,

kur dovanoji man brangias
akimirkas –
tuos džiaugsmo ir ramybės
trupinius –
ir aš laimingas, kad esu
taip mylimas,
ir Tavo meilės ilgesio
vėl kupinas.