Kada žvaigždė tavam ženkle suspindi,
Tai geras laikas tyliai medituoti –
Šią valandą Kūrėjas tave girdi.
Kada žvaigždė tavam ženkle suspindi,
Tą valandą Jis daug tau gali duoti –
Kalbėk su Juo, atverk Jam savo širdį.
Kada žvaigždė tavam ženkle suspindi,
Tai geras laikas tyliai medituoti.
I.
Bažnyčioj, VIEŠPATIE, Tavęs ieškojau,
Beribėje Visatoje toli.
Net Tavo buvimu suabejojau.
Bažnyčioj, VIEŠPATIE, Tavęs ieškojau.
O suradau arčiau, negu arti.
Tu – mano viduje – širdy.
Bažnyčioj, VIEŠPATIE, Tavęs ieškojau,
Beribėje Visatoje toli.
II.
Atleiski, VIEŠPATIE, manas klaidas,
Kurias dariau ieškodama Tavęs.
Dabar esu žmogus jau nebe tas.
Atleiski, VIEŠPATIE, manas klaidas.
Tavoji išmintis mane į priekį ves,
Nušviesdama man likusias dienas.
Atleiski, VIEŠPATIE, manas klaidas,
Kurias dariau ieškodama Tavęs.
Meldžiuosi vakaro tyliems šešėliams
už jaukią prieglaudą, kada minčių gija
atodūsiu pietų nerimastingo vėjo
nusidriekia aukštybėsna į vasaros žvaigždes.
Palikus kasdienybės pėdsakus dulkėtus,
braidau miražais upių, Viešpaties takais,
ieškodama kažko neatrasto, gal būt išsižadėto
ar, puoselėjant viltį, užmiršto seniai.
Ir nežinau į ką tikėt ir kuo pasitikėti
tyliems šešėliams gęstant vakare, –
malda, atodūsiai nerimastingo vėjo,
kaip nuopuoly prisikėlimas arba atgaila.
Dėkoju, Viešpatie, kad leidi man prisilytėti
prie savo medžio, savo kryžiaus, ženklinto kančia, –
ir vėl sulig rytojum toliuosna skubėsiu,
ieškodama kažko neatrasto, o gal pačios savęs.
Paklydusi avis (Plg. Lk 15, 4 – 7)
Aš tarp sausų, dygliuotų dykumos krūmokšnių
buvau paklydusi ir neklusni avis,
nors ir svajojau apie tekantį upokšnį,
bet atsigert vandens iš jo apleido jau viltis.
Nebežinau pati, kaip pakliuvau į spąstus –
į dykumą savim vien pasikliaudama ėjau –
tikėjausi pati upokšnį tą atrasti,
kad numalšinčiau troškulį širdies tuojau –
Ir tas „tuojau“ užsitęsė ir virto metais
vien praradimų , nuoskaudų karčių –
ir taip pasiglemžė mane krūmokšniai, kaip verpetais
įsuko mano vilnas tarp šakų dygių.
Tada Tu atėjai, išgirdęs tylų šauksmą
paklydusios ir neklusnios avies –
prisimenu tą netikėtą džiugų jausmą,
Tave išvydus, tarsi vėliavą vilties –
pasilenkei Tu prie manęs ir tyliai
iš spąstų geliančių mane išvadavai –
ir supratau tada, mane kaip stipriai myli –
kad visąlaik mylėjai ir šalia buvai –
buvai šalia ir meilėj kantriai laukei,
kol pasigesiu aš širdim Tavęs,
kad Tu galėtum spąstus tuos sutraukyt,
kuriuos buvau ir vėl mane atrast –
ne tik atrast, bet ir parodyt kelią
link tekančių upokšnių ir versmių gaivių,
kad būčiau Tavo mylima klusni avelė
ir laimingiausia iš visų avių.
Ir vėl naktis, ir vėl į kalną kelias –
ir vėl esu paklydęs, be namų –
aš nežinau, kodėl taip širdį gelia,
kodėl šią naktį vėl taip neramu –
paklydau, Viešpatie – atleisk – sustojau –
to kalno didelio išsigandau –
kaip reiks į jį įkopt – užsigalvojau
ir viską, ką turėjau – praradau …-
ne man vienam tas kelias ir tas kalnas –
per silpnas aš ir neturiu jėgų –
esu tik skruzdėlė ant Tavo delno –
bet su Tavim – man niekas nebaugu –
tik su Tavim nakty keliaut išdrįstu,
išlaisvintas iš praeities ir ateities –
tik Tu gali išvest iš mano klystkelių
ir kelią žiburiu tamsoj apšviest.
Palaimink, Viešpatie, mane ir mano kelią –
ir Tavyje surasti vėl savus namus
padėk – juk Tu žinai, kodėl taip skaudžiai gelia
man širdį – ir kodėl šiąnakt aš neramus …
Žiemos ankstyvas rytas – dar tamsu už lango –
o žvaigždės tokios ryškios! – šiąnakt šalo.
Žvelgiu į gilų, juodą ir žvaigždėtą dangų
ir laukiu aš tavęs, sugrįžtant į namus
prie staltiese baltai užtiesto stalo.
Už lango – kaustantis ledinis šaltis,
atvėsęs židinys namuos – prie stalo tuščios kėdės …
bet tik pažvelk! – baltai užsnigo mūsų kaltės
ir virto staltiese balta ant stalo,
kur vėl pražydo nuostabus lelijos žiedas –
Žiemos ankstyvą rytą, nors tamsu už lango
ir visą ilgą naktį baisiai šalo –
skaisčia šviesa lelijos žiedas apšviečia tą juodą dangų
ir tavo kelią į namus –
prie staltiese baltai užtiesto stalo.
Mes matėme –
Laukais kažkas nutolo
Net neaplojamas šunų
Ir neįspaudęs pėdų…
Mes nelydėjome.
Mes sakėme – ne mūsų.
Sėdėjom prie ugnies, –
Lauke taip kaukė vėjas.
Norėjom nematyti jo. Užmiršti.
Šokom, dainavom plėšydami tylą.
Bet šaltis skverbėsi gilyn, į kaulus
Ir traukėsi šviesa tolyn nuo mūsų.
…Mes pažinojome tą vieną,
Kurs nuėjo
Laukais
Sniege net nepalikęs pėdų,
Išduotas atmintim,
Ir vėl parduotas
Už trisdešimtį grašių sidabrinių.
Nuėjo vienas jis.
Su kryžiumi.
Į naktį.
Dar kartą žemės lemtį išpažinęs.
Ugnis pašėlusiai židinyje dar šoko,
Bet mes tylėjome
Jau lyg veidais į mirtį.
ATGAILA
su meile ir dėkingumu
prie tavo kryžiaus, Jėzau
kaktos krizma prilimpu
širdim maldas kalbu
žodžius prasmingus tarsi trupinius
nuo tavo aukos stalo šventojo renku
o jų, žinia, tiesiog nelieka –
ir savo laisvos valios aktą atlieku
kad mirtų mano nuodėmės ant tavo kryžiaus;
aš nusidėdamas leidau tave
darkart nuplakti, Jėzau
aš nusidėdamas leidau tave
darkart pažemint per mane
per nuodėmę išniekinau –
leidau išstumti savyje
paveikslą pagal kurį
mane sukūrė Tėvas
per nuodėmę nutolau nuo Tiesos
per nuodėmę nutolau nuo Šviesos
per nuodėmę nutolau nuo Tavęs –
savo tikrojo Gėrio
Viešpatie Jėzau Kristau,
Gyvojo Dievo Sūnau,
atleisk man – neišmaniau
Viešpatie Jėzau Kristau,
Gyvojo Dievo Sūnau,
pasigailėk manęs – nesupratau
Viešpatie Jėzau Kristau,
Gyvojo Dievo Sūnau,
išklausyk mane – a t g a i l a u j u
Viešpatie Jėzau Kristau,
Gyvojo Dievo Sūnau,
pasitikiu Tavo Gailestingumu ir Meile
DALYVAVIMAS ŽODŽIO LITURGIJOJ
„Aš esu pasaulio Gelbėtojas“, – Tu pasakei.
„Per mane per šitas rankas – visa yra išgelbėta.“
„Kai būsiu pakeltas nuo žemės visus patrauksiu prie savęs“, – Tu pasakei.
Jėzau, pasitikiu Tavimi
„Aš esu pasaulio Šviesa“, – Tu pasakei.
“Kas seka manimi nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.“
„Aš esu pasaulio Šviesa“, – Tu pasakei.
ateik, Viešpatie Jėzau
„Aš esu pasaulio Tiesa“, – Tu pasakei
„Per mane per šitą Žodį visa yra perkeista.“
„Aš esu Kelias Tiesa ir Gyvenimas“, – Tu pasakei.
Jėzau Kristau – Amžinasis Žodi
„Aš esu pasaulio Meilė“, – Tu pasakei.
„Atsiskyrę nuo manęs jūs nieko negalit nuveikti.“
„Aš esu Meilė – esu beribė – esu amžina“, – Tu pasakei
Švenčiausioji Jėzaus Širdie, pasitikiu Tavimi.
TIKĖJIMO IŠPAŽINIMAS
Tu esi pasaulio Gelbėtojas.
Per Tave – per šitas rankas –
visa yra išgelbėta.
Uždėk savo ranką
ant mano galvos.
Įspausk ant kaktos
kryžiaus ženklą.
Išgydyk. Perkeisk.
Tu esi pasaulio Šviesa.
Per Tave – per šitas akis –
visa yra persmelkta.
Kai Tu į mus žiūri –
pamatom tai, ką Tu matai –
ir Tavo žvilgsnyje mes sužydim.
Tu esi pasaulio Tiesa.
Per Tave – per šitą Žodį –
visa yra perkeista.
Kai liudijam Tavąją Tiesą –
malonei atsiveria siela.
Jėzau Kristau – Amžinasis Žodi.
Tu esi pasaulio Meilė.
Per Tave – per šitą Širdį –
visa yra Meilė.
Tu esi Meilė – esi beribė – esi amžina.
Ten mūsų lobis, kur ir mūsų širdis.
Ateik – šviesiausiasis džiaugsme.
Virpėk – tyriausiasis jausme.
Įsiliek – išminties slėpiningas šaltini –
meilei ir dėkingumui
Kūrėjui ir Tėvui
atverton
kiekvienon
ir manojon širdin.
EUCHARISTIJOS ŠVENTIMAS
su meile ir dėkingumu
Prisikėlimo Tavojo Šlovės
manyje laukt lieku
matau kaip miršta mano nuodėmės
ant Tavo kryžiaus, Jėzau
ir savo kryžių nešt
aš vėl turiu jėgų.
O Jėzau, koks Tu geras man
Marija Motina meili
Jo Meiles spindulio takan
mane kaip kūdikį vedi
širdis kad būtų atverta
virpėt tyriausiuoju jausmu
mintis kad būtų nutvieksta
spindėt šviesiausiuoju džiaugsmu
ir vartai atkelti mums
kad meilės ir dėkingumo pripildytos širdys
atsivertų Slėpiningiems Dieviškosios Išminties
suvokimo versmių šaltiniams
Jėzau Kristau – amžinasis Žodi
Jėzau Kristau – amžinoji Šviesa
Jėzau Kristau – amžinoji Tiesa
Tu esi Meilė
esi beribė
Pasitikiu Tavimi
DĖKOJIMAS
Viešpatie Jėzau Kristau,
Gyvojo Dievo Sūnau – ačiū Tau
kad dar būdamas Žemėje aš supratau
kiek daug turiu Tavųjų dovanų –
akim žiūriu, rankom imu, kojom einu
protu suvokt, širdimi jaust galiu
kalbėt, girdėt ir kurt galių turiu
ir laisvą valią rinktis
netgi nuodėmę
ir laisvą valią
išmintingai rinktis.
Tu niekada manęs nepalikai
aš pats nuo Tavęs nusisukau
visada mane vardu kvietei
aš pats Tavo balso neišgirdau
savo Meilės spinduliu ledus tirpdei
aš užkietinta širdim drungnas tapau
Tu niekada manęs nepalikai
aš pats Tavo balso neišgirdau…
Viešpatie Jėzau Kristau,
Gyvojo Dievo Sūnau,
Tau dėkoju ir nuolankiai prašau –
jeigu tai sutinka su T Ė V O valia
įvesk mane savo Meilės spindulio takan
suteik savo Šventąją Ramybę man
Jėzau, pasitikiu Tavimi.
ANTROJO ATĖJIMO LAUKIMAS
su meile ir dėkingumu
Jo Atėjimo antrojo Garbės
su Jumis laukt lieku
jau taip dažnai jaučiu
Jį esant tarpe mūsų
girdėjau liudijimus mačiusiųjų
Angelų Jam ruošiamus Takus
Šventų varpų skambėjimo
nutyrintu
dangaus skliautu
sutiksim Jį ateinantį jau Regimu Būdu
su meile ir dėkingumu
Jo Atėjimo antro laukt lieku
VILTIES IŠSIPILDYMAS
Ateik – šviesiausiasis džiaugsme.
Virpėk – tyriausiasis jausme.
Įsiliek – išminties slėpiningas šaltini –
meilei ir dėkingumui
Kūrėjui ir Tėvui
atverton
kiekvienon
ir manojon širdin
nes niekada manęs nepalikai
Tu visada mane vardu kvietei
ir savo Meilės spinduliu ledus tirpdei
Jėzau Kristau – amžinasis Žodi
Jėzau Kristau – amžinoji Šviesa
Jėzau Kristau – amžinoji Tiesa
Tu esi Meilė
esi beribė
Pasitikiu Tavimi
Jėzau, aš jaučiu Tave
Savo sieloj.
Neapleisk sunkioj dienoj
Ir valandoj.
Aš karštai meldžiu Tave –
Suteik vilties.
Nepalik manęs –
Neskirk sunkios lemties.
Išklausyk mane tylioje maldoje
Ir įžiebk ramybę mano širdyje.
Tu tiesa ir meilė man
Dangaus skirta,
Mano kelią, Jėzau,
Laiminki šviesa.
Tu išgelbėk mano sielą
Nuo kančių
Sulaikyk, jeigu eisiu
Ne tuo keliu.
Išklausyk mane tylioje maldoje
Ir įžiebk ramybę mano širdyje.
Jėzau, aš meldžiu karštai –
Būki šalia.
Jei užklups tamsi naktis
Ir nedalia.
Mano sielai duok stiprybės
Ir šviesos,
Kad netaptų auka
Tamsios jėgos.
Išklausyk mane tylioje maldoje
Ir įžiebk ramybę mano širdyje.
Šiam šokiui amžinam kviečiu…
Su vėjo ritmu,
Su snaigėm kartu,
Pasiklysti žvaigždynų pilnatvėj…
Žvaigždžių spindesy,
Visatos glėby,
Nebejaust vakarykštės vienatvės
Numetę rūbus praeities,
Atėjome iš ateities,
Į ateitį amžiną sugrįšim
Ar balta snaigele,
Ar žemės dulkele,
Gal ašarėle širdin nubyrėsim
Bet šitas šokis AMŽINAS,
Toks vaikiškas nekaltas,
Ir nuometas jo baltas..
Tik rūbus pasiimkime gražius,
Mylinčių širdžių žodžius,
Ir perlų rožiniais pasidabinkim..
Mes būsim laukiami,
Būsim mylimi,
Ir vaikščiosim po Dieviškąjį sodą
Išlaukę AMŽINYBĘ,
Kad pamatyt Trejybę,
Mes būsim pakviesti į ŠOKIŲ PUOTĄ …
Ašaras ir juoką – viską Tau aukoju,
Tau skiriu rytojaus nežinią, džiaugsmus.
Koks esu laimingas aš prie Tavo kojų!
Ašaras ir juoką – viską Tau aukoju.
Sumažėja skausmo širdyje perpus,
Nebaugina naktys, nebijau pavojų.
Ašaras ir juoką – viską Tau aukoju,
Tau skiriu rytojaus nežinią, džiaugsmus.
„Eik ir tu taip daryk“ (Lk 10, 37)
Kai negalavimai užgriūna,
Aš Dievą pradedu prašyti –
„Dieve, Tu sukūrei mano kūną,
Tu gali jį ir išgydyti.
Tavęs ieškojau ir radau.
Ačiū Tau“.
Dieviškos ramybės upė
Užlieja protą
Ir širdį.
Gydančios antgamtinės
Būtybės galia
Mano gydo ir girdi.
Dabartinės savo būsenos
Aš nebijau,
Jinai tuoj taps praeitimi.
Jaučiu, kaip stebuklinga
Dievo gydanti galia,
Persmelkus Visatą,
Srovena manimi.
Ir dėkinga
Mano širdis
„Ačiū, Tėve“, –
Su meile
Kartoja vis.