Paklydusi avis (Plg. Lk 15, 4 – 7)

Aš tarp sausų, dygliuotų dykumos krūmokšnių
buvau paklydusi ir neklusni avis,
nors ir svajojau apie tekantį upokšnį,
bet atsigert vandens iš jo apleido jau viltis.

Nebežinau pati, kaip pakliuvau į spąstus –
į dykumą savim vien pasikliaudama ėjau –
tikėjausi pati upokšnį tą atrasti,
kad numalšinčiau troškulį širdies tuojau –

Ir tas „tuojau“ užsitęsė ir virto metais
vien praradimų , nuoskaudų karčių –
ir taip pasiglemžė mane krūmokšniai, kaip verpetais
įsuko mano vilnas tarp šakų dygių.

Tada Tu atėjai, išgirdęs tylų šauksmą
paklydusios ir neklusnios avies –
prisimenu tą netikėtą džiugų jausmą,
Tave išvydus, tarsi vėliavą vilties –

pasilenkei Tu prie manęs ir tyliai
iš spąstų geliančių mane išvadavai –
ir supratau tada, mane kaip stipriai myli –
kad visąlaik mylėjai ir šalia buvai –

buvai šalia ir meilėj kantriai laukei,
kol pasigesiu aš širdim Tavęs,
kad Tu galėtum spąstus tuos sutraukyt,
kuriuos buvau ir vėl mane atrast –

ne tik atrast, bet ir parodyt kelią
link tekančių upokšnių ir versmių gaivių,
kad būčiau Tavo mylima klusni avelė
ir laimingiausia iš visų avių.