Paklydusi avis (Plg. Lk 15, 4 - 7)
Aš tarp sausų, dygliuotų dykumos krūmokšnių
buvau paklydusi ir neklusni avis,
nors ir svajojau apie tekantį upokšnį,
bet atsigert vandens iš jo apleido jau viltis.
Nebežinau pati, kaip pakliuvau į spąstus -
į dykumą savim vien pasikliaudama ėjau -
tikėjausi pati upokšnį tą atrasti,
kad numalšinčiau troškulį širdies tuojau -
Ir tas „tuojau“ užsitęsė ir virto metais
vien praradimų , nuoskaudų karčių -
ir taip pasiglemžė mane krūmokšniai, kaip verpetais
įsuko mano vilnas tarp šakų dygių.
Tada Tu atėjai, išgirdęs tylų šauksmą
paklydusios ir neklusnios avies -
prisimenu tą netikėtą džiugų jausmą,
Tave išvydus, tarsi vėliavą vilties -
pasilenkei Tu prie manęs ir tyliai
iš spąstų geliančių mane išvadavai -
ir supratau tada, mane kaip stipriai myli -
kad visąlaik mylėjai ir šalia buvai -
buvai šalia ir meilėj kantriai laukei,
kol pasigesiu aš širdim Tavęs,
kad Tu galėtum spąstus tuos sutraukyt,
kuriuos buvau ir vėl mane atrast -
ne tik atrast, bet ir parodyt kelią
link tekančių upokšnių ir versmių gaivių,
kad būčiau Tavo mylima klusni avelė
ir laimingiausia iš visų avių.