Kolei kelias dar veda į kalną,
Įsiminkim, kas eina kartu, –
Su jais teks keliauti pakalnėn.
Kolei kelias dar veda į kalną,
Tieskim ranką, kam eiti sunku –
Juk nelengva prašyti pagalbos.
Kolei kelias dar veda į kalną,
Įsiminkim, kas eina kartu.
Iš dangaus žvaigždyno
Tamsioj naktyje
Pastebėjau šviesą,
Sklindančią į mane.
Tai buvo ženklas,
Nes aš dažnai Jo prašau
Pagalbos sunkiame kelyje.
Ir Dievo ranka gailestinga
Palietė mane…
Aš jaučiau, kaip sklinda
Šiluma
Ir man taip gera širdyje…
Tikėjimo tiesa
Man buvo svarbiausia visada.
Aš supratau, kad tik Dievas
Gali duoti tai,
Ko mano sielai
Trūksta labai…
Kas suskaičiuos bėgančias valandas?
Kas suskaičiuos dienas ir naktis?
Kas paklaus, ar gyvenime tavo
Kančia buvo sunki…
Tik Tu, Viešpatie, viską gali,
Nes Tu visad budi:
Diena ir naktis –
Visad budi Tavo akis.
Viešpatie, Tu esi begaliniai meilus,
Tu esi begaliniai teisus
Ir vis bandai mane
Kančia, ir meile.
Tada mąstau viena vis,
Kokia yra Kančios paslaptis.
Reikia nešti kryžių kantriai,
Nes Tu geriau žinai…
Viešpatie, Tu esi teisus…
Tu, kaip saulė skaistus…
Visad reikia mylėti Tave
Ir tarti: „Tokia Tavo valia“.
Ketvirtos sargybos metas (plg. Mk 6,45 – 52)
Tamsi naktis. Greit ketvirtos sargybos metas –
kaip man liepei, į kitą krantą valtyje iriuos.
Tarytum aklas, tikslą jau seniai pametęs
esu, – ir tik Tavęs toje tamsioj nakty ilgiuos.
Nepadeda man priešpriešinis vėjas,
nebežinau – pirmyn judu, ar atgalios –
grėsmingos bangos jau į valtį liejas –
aš be Tavęs apleistas, vienišas jaučiuos.
Ateiki, Viešpatie, į tą vienatvės šaltį,
ateik savo žodžiu: „Nenusimink. Tai aš. Drąsos!“
Ateik ir pasilik apsemtoj mano valty,
ir leisk man su Tavim sulaukt aušros.
O Tu likai krante ir vienas ten meldeisi,
neleisdamas pražūti man tamsioj nakty –
nebetikėjau, kad taip greit ateisi,
kad neištartą dar Tu mano maldą išgirsti.
Naktis. Tuoj auš. Jau ketvirtos sargybos metas,
ant kelių Tau padėjęs galvą užmigau.
Nurimo vėjas, o rūkuos jau kitas krantas matos,
ir aš laimingas, kad Tave tą naktį sutikau.
Patinka man žiūrėt, kaip teka upė
ir kaip nerimsta – skuba jūron išsiliet –
tas jos tekėjimas, kaip meilė – nenuspėjamas –
ji moko ir mane – mylėt.
Patinka man žiūrėt, kaip teka upė
ir kaip vaga ji kantriai veržiasi tekėt –
tekėjimas jos gyvas, kaip tikėjimas –
ji moko ir mane – tikėt.
Patinka man žiūrėt, kaip teka upė
ir kaip nuolankiai gali dangų atspindėt –
tam jos tekėjime – dangum pasitikėjimas –
ji moko ir mane – pasitikėt.
Patinka man žiūrėt, kaip teka upė
ir kaip žaismingai moka saulę atspindėt –
džiaugsmingu saulės tako šokinėjimu
ji moko džiaugtis ir – nebeliūdėt.
Patinka man žiūrėt, kaip teka upė
ir kaip nurimus gali niekur neskubėt –
tas jos tekėjimas – dangaus ramybės kupinas –
ir aš norėčiau taip, kaip ji – tekėt.
Pro tirštą baimės rūką, tamsą nevilties
įkris į širdį Tavo saulės spinduliai –
ir tai, kas užmiršta ir paslėpta giliai,
jie netikėtai gydančia šviesa užlies –
ir skaidrūs vandenys malonės paskandins
širdy užstrigusius, tartum rakštis, skausmus –
tamsa išsisklaidys ir į širdies namus
sugrįš ramybė – su džiaugsmu apsikabins –
ir lyg sparnai erelio vėlei išsiskleis
nauja viltis, ir Tavo meilės vėjas nusineš
mane į Viešpaties Namus, kur gyvas liksiu aš,
apšviestas Tavo saulės spinduliais …
Jau neatšaukiamas aš Tavo kelyje,
Nes neturiu nei tų namų,
Kur augau,
Nei tų,
Kurių bepradį ilgesingą šauksmą
Nešiojuosi kaip žaizdą širdyje.
Aš Tavo, Viešpatie,-
Dykumoje.
Bevaisis geliantis priešybių smėlis.
Vienodai žeidžia ir tiesa, ir melas.
Tu pažadėjai, Viešpatie, man žemę, –
Tai kam drumsti miražais mano sielą?
Stebi, kaip aš atrinkinėju smiltis
Į du krantus – čia gera,
O ten bloga…
Bet jau ir aš žinau – oazės
Dykumoje aš nesukursiu, – žemė,
Kurią man pažadėjai,
Ne iš šio pasaulio.
Iš viso, ką žinojau,
Liko „nežinau“ tik.
Todėl jau viską priimu
Ir nieko nelaikau jau.
Klampoju per save
Lyg per pustynės žemę –
Tik dėl tavęs
Vienatine avele…
Mielas vaikeli,
Meilės daigeli,
Keleliu kai eini,
Dievulio dovanotą pasaulį regi:
Grūdo brandumas – dosnumas,
Miško ošimas – ramumas,
Paukščio giesmelė – linksmumas,
Spindulėlis saulutės – meilumas.
Bitelės koriukas – darbštumas,
Sirpstanti uoga – kantrumas,
Sraunus upelis – atkaklumas,
Rymantis kryžius – tai laikinumas.
Rasos lašelis – tyrumas,
Gėlės žiedelis – trapumas,
Akmenėlis – sunkumas,
O ašarėlė – gailestingumas.
Viską surinki,
Širdelėj dėki,
Gyvenimą, žemę,
Dievulį mylėki.
Kvepia naktim,
O naktys kvepia Tavim.
Tarp liepžiedžių kvapo
Ir tarp visų žolynų aromato
Randu Tave –
Meile pakvipęs Dieve,
Atleidimu alsuojantis…
Gailestingumas Jo beribis…
Kai skausmas sielą surakina –
nėra pradžios nė pabaigos…
Taip kankinies ne vieną dieną:
Pirmyn, atgal… Be atvangos…
O mintys blaškos lyg apsėstos,
tiesiausio kelio nerandi…
Tai kurgi tas Ramybės uostas,
kur ta užuovėja tyli?..
Suklupk ant kelių prieš Aukščiausią,
tą sielvartą Jam paaukok.
Ramybė, lyg gėlė švelniausia,
Lyg medis sieloj sulapos.
Apgaubs Palaima, Meilė, Gėris,
palaistys Spindulių Lietus.
Ir ten, kur sieloj žaizdos vėrės,
prasmė gyvenimo nubus.
Gailestingumas Jo beribis –
Aukščiausios Meilės apraiška.
Tikėjimo, Vilties, Kantrybės,
Malonių sielai Dovana.
Ką tąsyk veikiau, manęs Dievas neklaus,
Kai jam durų ilgai neatvėriau.
Kai nueisiu pas jį, tikiu, kad jis lauks.
Ką tąsyk veikiau, manęs Dievas neklaus –
Jis įžvelgs atgailos kibirkštėlę,
Nepravėręs duris ir nematęs žmogaus.
Ką tąsyk veikiau, manęs Dievas neklaus,
Kai jam durų ilgai neatvėriau.
Mes be Dievo Gailestingumo
Ir Jo malonės
Esame niekas,
Kaip stepių smiltelė maža,
Vėjo nublokšta.
Tikėjimu
Mes tampam dideli,
Tai didžiausia vertybė,
Ką pasauly turi.
Ir kur tiktai žingsnį žengi,
Tu saugus esi,
Nes žinai, kad Dievas
Visada su Tavimi.
Jis globoja ir guodžia,
Sielai parūpina peno.
Ir toji Jo meilės liepsnelė
Negęsta, širdy vis plevena.
Ji amžina
Ir niekad negęstanti
Mūsų šviesa.