Ketvirtos sargybos metas (plg. Mk 6,45 - 52)
Tamsi naktis. Greit ketvirtos sargybos metas -
kaip man liepei, į kitą krantą valtyje iriuos.
Tarytum aklas, tikslą jau seniai pametęs
esu, - ir tik Tavęs toje tamsioj nakty ilgiuos.
Nepadeda man priešpriešinis vėjas,
nebežinau - pirmyn judu, ar atgalios -
grėsmingos bangos jau į valtį liejas -
aš be Tavęs apleistas, vienišas jaučiuos.
Ateiki, Viešpatie, į tą vienatvės šaltį,
ateik savo žodžiu: „Nenusimink. Tai aš. Drąsos!“
Ateik ir pasilik apsemtoj mano valty,
ir leisk man su Tavim sulaukt aušros.
O Tu likai krante ir vienas ten meldeisi,
neleisdamas pražūti man tamsioj nakty -
nebetikėjau, kad taip greit ateisi,
kad neištartą dar Tu mano maldą išgirsti.
Naktis. Tuoj auš. Jau ketvirtos sargybos metas,
ant kelių Tau padėjęs galvą užmigau.
Nurimo vėjas, o rūkuos jau kitas krantas matos,
ir aš laimingas, kad Tave tą naktį sutikau.