Jau neatšaukiamas aš Tavo kelyje,
Nes neturiu nei tų namų,
Kur augau,
Nei tų,
Kurių bepradį ilgesingą šauksmą
Nešiojuosi kaip žaizdą širdyje.

Aš Tavo, Viešpatie,-
Dykumoje.

Bevaisis geliantis priešybių smėlis.
Vienodai žeidžia ir tiesa, ir melas.
Tu pažadėjai, Viešpatie, man žemę, –
Tai kam drumsti miražais mano sielą?

Stebi, kaip aš atrinkinėju smiltis
Į du krantus – čia gera,
O ten bloga…
Bet jau ir aš žinau – oazės
Dykumoje aš nesukursiu, – žemė,
Kurią man pažadėjai,
Ne iš šio pasaulio.

Iš viso, ką žinojau,
Liko „nežinau“ tik.
Todėl jau viską priimu
Ir nieko nelaikau jau.
Klampoju per save
Lyg per pustynės žemę –
Tik dėl tavęs
Vienatine avele…