Ir džiaugiuos, ir stebiuos – tarsi vaikas,
Atsivėrusį gyvenimą apkabinti bandau
Ir žiūriu, kad neapglėbia rankos –
Pravirkau, pravirkau
Laimės ašarom.
Laimės ašarom kūkčioja siela,
Virš gyvenimo sklando Dvasia.
Kas išpasakos, kas gi, o Dieve,
Kiek gyvybės yra Tavyje?!.
Jėzaus liepsnojanti širdis,
Šaltinis meilės ir gailestingumo.
Dvi srovės trykšta iš karštos širdies,
Apvalo jos sielas nuo purvo.
Kai Jėzumi karštai tiki,
Tiki jo meile, turi jame viltį,
Apsaugo Jis mus nuo klaidžių kelių,
Netenka niekada juo nusivilti.
Sielos alsuoja, skleidžiasi,
Paliestos Jėzaus meilės begalinės.
Ir suskamba šlovės giesmė
Iš mūsų uždegtos krūtinės.
Suprasti Dievo kelią – tai svarbu!
Dėl amžinų vertybių vis aukotis,
Palengvinti kančias, jei kam sunku.
Suprasti Dievo kelią – tai svarbu!
Bus Karalystės vartai atlapoti
Visiems, kurie dalinos gerumu.
Suprasti Dievo kelią – tai svarbu!
Dėl amžinų vertybių vis aukotis.
Gailestingumas –
Tai tvirtumas
Kiekvieno žmogaus.
Jei sugebi atleisti,
Dievas Tavęs
Niekados nenuskriaus.
Tik globos
Ir neleis suklysti.
Nelaimei ištikus,
Padės atsitiesti.
Jis yra gailestingas
Vienodai visiems –
Kas Jį myli
Ir kas laukia
Tos valandos,
Kada susitiks
Amžinybėje
Visatos.
Jėzau, Šviesos Valdove,
Jos meilės išmylėtas,
Jo Dvasios išaugintas,
Jo Žodžiu pamaitintas.
Stiprybės pilnas, vyre,
Apstus gailestingumo,
Vilties, išmintingumo.
Apstus gailestingumo.
Jėzau, Meilės Valdove,
Jos skausmo išnešiotas,
Jo Dvasios subrandintas,
Jo krauju apšlakstytas…
Kantrybės pilnas, vyre,
Apstus gailestingumo,
Taikos ir nuolankumo.
Apstus gailestingumo.
Jėzau, Tiesos Valdove,
Jos maldų išklausytas,
Jo Dvasios nuramintas,
Jo skausme panardintas.
Romumo pilnas, vyre,
Apstus gailestingumo,
Tiesos ir paklusnumo.
Apstus gailestingumo.
Tada, kada sieloj naktis
ir tuščias altorius širdies,
išgirsk mano šauksmą, ateik,-
neleisk pasilikt be vilties.
Nuženk – savo meile uždek,
kaip žvakę altoriuj širdies,
tada, kada sieloj naktis, –
neleisk pasilikt be vilties.
Tu savo šviesa išsklaidyk
šešėlius altoriuj širdies,
nuženk – savo meile uždek, –
neleisk pasilikt be vilties.
Tada, kai naktis vėl sugrįš
ir žvakė seniai nebešvies, –
išgirsk mano šauksmą, ateik, –
neleisk pasilikt be vilties.
Paukšteli, pilkas broli –
taip kukliai apsirėdęs –
pažadini iš ryto –
kaip nuostabiai tu giedi!
Tu čirpauji laimingas
už mano liūdno lango,
o paprasta giesmelė
man atidaro dangų
ir atneša ramybę,
tarsi malonės lietų,
ir beldžiasi į širdį,
nuliūdusią ir kietą –
ir drąsina, ir guodžia,
pažadinus iš ryto,
ir moko ji kas kartą
džiugiai atsidaryti
Kūrėjui ir dėkoti
už giesmę rytmetinę,
kuria Jis mano širdį
užvertą atrakino.
Tik vienas žingsnis link Tavęs – o šitoks ilgas kelias –
o taip beprotiškai Tavęs ilgiuos –
ištuštinta širdim nuo vienumos
kely esu – tik dar labiau sušalęs,
be Tavo meilės – Tavo Artumos –
tos Artumos, kurioj sutirpsta ledas,
tiek metų kaustęs žingsnius link Tavęs –
tik Tu žinai, giliai širdy kas mano dedas,
tik Tu užpildyt ją gali ir vėl atradęs –
padėk man, Viešpatie, vilties tik neprarast,
kad nukeliausiu dar tą vieną žingsnį,
kur liko iki Tavo Artumos,
kur apsuptas jos stebuklingos šilumos,
sutirpęs tik nuo vieno Tavo žvilgsnio
aš gyvas liksiu Tavo, VIEŠPATIE, Namuos…
Kodėl, Viešpatie, o kodėl
Man taip svarbu
Kad matytum mane
Štai čia, kur esu? –
Deja, esu aš negeras,
Įstatymų Tavo nepaisęs,
Daręs viską savaip, –
Matau jau ir pats –
Vis pro šalį,
Nepatikėjęs,
Kad Tu šitaip štai –
Žiūrėsi manęsp,
Kai net pats
Savęs nebežiūrau,
Mylėsi
Ir dar –
Ir dar – …tikėsi manim.
Giedrą pavasario rytą,
Aidint Velykų varpams,
Ištiesiu aš džiaugsmui ranką,
Leidžiu kalbėti jausmams.
Ei, stabtelk akimirką, laike, –
Skamba jau žemė džiaugsmu!
Tau ir man dovanojo šią laimę,
Išpirko Kristus skausmu.
Noriu apkabinti aš žemę,
Glausti prie veido žiedus,
Uždainuot su gimtinės upeliais,
Meile apdalinti visus.
Ačiū, už stebuklą, gerumą,-
Stipriai stipriai, Dieve, Tave aš myliu.
Į Tave – mana gelmė,
Į Tave – mana bedugnė.
Į Tave, dykumom į Tave,
Į Tave lyg sausroj į ugnį…
GAILESTINGUMAS Tavo – žiburėlis.
GAILESTINGUMAS Tavo – šiluma.
Gyvenimo prasmė ir meilės spindulėlis
Atėjus negandoms, išgelbėja mane.
Kodėl ilgai taip vaikščiojau patamsy,
Aklai tikėdama vien žemiškais turtais?
Tenai atrasdama „gyvenimišką džiaugsmą“,
Klajojau, klaidžiojau beprasmiškais keliais.
Bet Tavo meilė man,
Ji buvo dar stipresnė
Už mano ydas, nuodėmes visas.
Sušildžius mano vėsią sielą,
Išgydė draskančias širdies žaizdas.
Dabar žinau,
GAILESTINGUMAS Tavo begalinis,
Ir MEILĖ begalinė, AMŽINA!
Aš nepaliaujamai kartosiu:
O VIEŠPATIES GAILESTIGUME,
Džiaugsme mano,
Visa širdim aš ŠLOVINU TAVE!