Prie Tavo kojų, Viešpatie, glaudžiuos,
kaip alkana paklydusi avelė,
pati atrast norėjus savo kelią,
bet radus vien tik skausmą – ir skaudžiuos
prisiminimuose įklimpus, kaip smėly,
ir išsiilgus Tavojo Artumo,
kur mano skausmą – tą širdies kartumą –
Tu vienas tik išgydyti gali –
todėl prie Tavo kojų aš glaudžiuos,
nes Tavo mylima esu avelė,
kuriai Tu atveri į savo širdį kelią
ir gydai savo meilės spinduliuos …
O kaip man gaila
verkiančio lietaus,
kaip aš bijau
paties gražiausio
debesio netekti,
aš norėčiau dabar
danguje piemenauti!
bet gyvenu šiapus
vartų; aš niekados
nepakliūsiu
į dangų?
Štai kryžius,
O šalia – aš…
Rymau po kojom
Nukryžiuotojo.
Ta pati paleistuvė,
Kurią buvo pasmerkę
Užmušt akmenimis.
Tyla tokia tyla…
Girdisi aimanos,
Pervertos širdies –
Aistra gyventi!
Tokia kančia
To prie kurio glaudžiuosi.
Ir netikinčios maldos
Nepasiekė kojų
Pervertų vinimis.
Ir širdies iš kurios teka
Gyvas kraujas…
Tada ir aš buvau kitokia.
Tą, kurią drabstė purvais,
Šaukė keikė ir teisė!
Tik Tu vienas tematei
Mano kančią.
Ir atjautęs bučiavai
Mano sielą.
Tik Tu vienintelis
Mano Gelbėtojas.
Gęsta žiburys,
Kančia jau nepakeliama.
Užmiegu su viltim,
Kad atsikelsiu!
Prikels pavasaris,
Prikels ta pati aistra gyventi.
Ir ta pati paleistuvė
Rymos prie Tavo kojų.
Ir nebus nuvilta.
Nes turiu Tave –
Eisiu ir dar daug kartų
Glausiuos,
Maldausiu: “Išgelbėk mane!“
Palaimink, Dieve, mūsų Žemę brangią,
Kad tarp tautų klestėt taika.
Atsiųsk į Žemę valančiąją ugnį,
Tą meilės ugnį, vadinamą Dvasia Šventa.
Esi Tu meilė visų tobuliausia,
Gailestingumas didis Tu esi.
Malones savo dovanoji gausiai,
Nors prašom jų ne visad, nors esam neverti.
Tada mūs Žemė šlamės žaliais sodais
Ir paukščiai džiaugsmo giesmę užgiedos,
O plačios upės, ežerai ir jūros
Sruvens, banguos ir pasakiškai oš.
Džiūgaus gamta, džiaugsis ir žmonės
Ir šlovins Dievą Danguje,
Dėkos už laimę ir gerovę,
Degs meile Dievui savo širdyje.
vaikštau aplinkiniais keliais
kaip į centrą besisukančios linijos
niekad nepasiekiančios esmės
suku žvilgsnį į šalį
stengdamasi išvengti smūgio
manau, taip mažiau skaudės
ir Tu juk galėjai išvengti
galėjai išvis neateiti
aplenkti aštrius kampus
bet Tavo sprendimas buvo tiesus
Tu trumpiausiu keliu nuėjai į Jeruzalę
ir gavai tiesų smūgį į širdį
ir mirei, nepasilikęs atsarginio išėjimo
tiesiog numirei
kaip miršta žmonės, neturėdami pasirinkimo
ir pasakei: tokia yra tiesa –
kaip peilis į širdį
tokia yra tiesa
atsimerk
Dėlionė dienų – tai mozaika likimo
Iš meilės ir kryžiaus saldybės kančios.
Esybė tamsiausių žmogaus paklydimų
Vis trumpina būtį svajonių erčios.
– O Jėzau, Šviesos Kunigaikšti kilniausias,
Gerumo rožes širdyje sodini…
Aukoj Atpirkimo – Viltis man šviesiausia! –
Ir Duona gyvąja visus maitini.
Lytėdama Meilę – Komuniją baltą,
Einu prisiglausti prie Kryžiaus vinies,
Suspaudžiu tarp pirštų leliją nekaltą,
Tą „Juozapo rykštę“ – darželio gėlės.
Ir grįžta vaikystė, ir žiedlapiai krinta…
Nuo aukšto altoriaus Tu, Kristau, žengi.
Gražiausiai nušvinta man Dievo Padangtė,
Užsidega Meilės karštos spinduliai.
Malonė užlieja lyg rožių balzamas…
Aš nuodėmių kuprą nuimti meldžiu.
Skalauja man sielą Vilties okeanas…
Sukurkim himną Dievui
Iš Jo gražių darbų:
Iš meilės ir malonės,
Iš džiaugsmo ir vilties.
Sukurkim himną Dievui
Jo ŽODŽIO eilėmis,
Tegu rikiuojas posmai,
Spalvingi mintimis.
Atneš tau šviesią mintį
Palaiminta Dvasia,
Tegu rikiuojas žodžiai
Pripildyti jėga,
Gailestingumo įkvėpta.
Sukurkim himną Dievui
Iš Jo gražių darbų,
Kaip padėką, kaip gyrių,
Kaip meilę Tėvui
Nuo vaikų.
Tylu. Naktis. Nemiega niekas
ir nieks negrįžta į namus –
tiktai iškritęs baltas sniegas
nušviečia praeitus metus.
Šviesu širdy, kaip prakartėlėj,
ir tarsi asilas džiaugiuos,
išvydęs mažą kūdikėlį,
užgimusį šaltuos namuos –
namuos, kuriuos jau nieks nemyli
ir kur atvėso židinys –
ateina Tavo meilė tyliai
ir švelniai paliečia širdis.
Ji glaudžiasi, nepriekaištauja,
suvilgo ašarom akis –
padovanojus džiaugsmo saują,
ji atveria namų duris –
duris į tylą, ten kur lieka
viltis sugrįžti į namus –
ten, kur iškritęs baltas sniegas
nušviečia praeitus metus …
Kaip žarijas, aš surenku
akimirkas –
tuos džiaugsmo ir ramybės
trupinius –
ir sužeriu į širdį,
kaip į židinį,
kad meilėj Tavo degčiau
kupinas
Tavosios Dvasios – to ugninio
Vėjo,
išdeginančio pyktį, baimę,
nerimą,
švelnaus ir išmintingo
Patarėjo,
užpildančio dangaus džiaugsmu
gyvenimą
ir teikiančio naujų jėgų
kasdieną
pamilti savo kryžių, kaip
išganymą,
ir Tau aukoti akmenį
kiekvieną,
kur suklupta – ir keltis į
gyvenimą,
kur dovanoji man brangias
akimirkas –
tuos džiaugsmo ir ramybės
trupinius –
ir aš laimingas, kad esu
taip mylimas,
ir Tavo meilės ilgesio
vėl kupinas.
Už kryžių, Viešpatie, dėkoju
ir siaurą akmenuotą kelią,
kur klupdamas einu ir stoju –
ir nors rankas ir kojas gelia –
aš kabinuos į Tavo kryžių,
kurį iš meilės dovanoji,
kad eidamas aš nepaslysčiau –
Tu paremi pečiu savuoju
ir pakeli kiekvieną kartą,
kai parkrentu į dulkes kelio,
ir drąsini Žodžiu ištartu,
kad mylima esu avelė,
ir mokai Tu mane pamilti
tą siaurą akmenuotą kelią,
vėl dovanojęs naują viltį,
neleidi nusimint avelei –
bet priglaudi kartu su kryžium
arčiau širdies ant savo rankų,
kad kelią iš aukščiau matyčiau
ir žvelgčiau ne žemyn – į dangų –
todėl už kryžių Tau dėkoju,
kurį kvieti priimt kasdieną,
kad eičiau aš keliu siauruoju,
mylėdamas Tave tik vieną.