Viešpatie,
Tavo žodžiai –
Tyla tarp dviejų širdžių,
Kuri vienintelė begali pasakyti daugiau,
Nei jau pasakyta visu tuo kas yra,
Kai neaprėpiama visatų didybė
Telpa į žolės stiebu ropojančios boružės sapną.
Tavo valia
Žmogaus širdyje atverta begalybė.
Taip stoviu – busdamas –
Šviečiančių erdvių sankryžoje,
Jau suvokdamas,
Kad jokių atramų niekada ir nebuvo, –
Vien tik tai,
Kad esame gimę tavuoju žodžiu.
Migloje savo nuodėmės būvio,
Tarp rūkų, apgaulingais takais,
Po seniai visų pamirštą girią
Lyg žvėris aš bastaus vakarais.
Mėtau pėdas, kad nieks neatsektų
Paklydimo tikrųjų kelių
Ir apsimetu tuo, kurs negirdi
Mintyse nuolat skambant: ,,Tikiu…“
Čia ne aš! Manyje kažkas kitas
Sumaitojo viltis ir svajas,
Paklaidino rūkuos nuodėminguos,
Iš kurių neišeisiu jau pats…
Iš dienų į naktis bėga siela,
Na o aš tik vejuosi save,
Per tą seną ir pamirštą girią,
Kur nė vieno takelio nėra…
Išsislapstė ir žvaigždės klajūnės,
Suardydamos paukščių takus.
Išsigandęs, apleistas, paklydęs…
Kas gi aš? Ar žvėris, ar žmogus?
Su tamsa susiliejau į vienį
Tylią naktį palaukėj nykioj,
Apkabinęs aš vienišą beržą
Praraston amžinybėn žvelgiau…
Sidabriniais rūkais užsiklojus
Snaudė vėjuos didinga giria,
Liūdną giesmę lakštingalos suokė,
Ši naktis turbūt bus amžina…
Visą naktį kankinamai staugė
Pasiklydęs žvėris manyje,
Kol nualintą žmogišką kūną
Nuskandino miglų sapnuose.
Iš ąsočio dangaus išsiliejęs
Ašaringas naktinis lietus
Vis varvėjo šakom seno beržo,
Kur miegojo pavargęs žmogus…
Palaiminga naktis tyliai tirpo,
Susiliejo dangus su žeme…
Sutvėrėjo ranka apkabino
Pasiklydusią sielą rūke…
Ir širdis prisipildė šventumo,
Išsisklaidė rūkai ir migla.
Nuodėmingąjį veidą nuplovė
Seno beržo rytinė rasa.
Šviesų rytą su saule atnešęs
Ir apgaubdamas meile visus,
Mano žemėje vaikščiojo Dievas,
O su juo ėjau aš – jo žmogus…
Tu –
Artumas, kuriame gyvenu.
Arčiau nei arti,
arčiau nei galėčiau paliesti.
Taip arti,
jog leidi nutolti,
maištauti, sukilti,
išeiti į tyrus,
į dykumas sielos,
į dulkių naktis.
Ir grįžti –
sugrudusia širdim
į Tavo Miestą.
Tik todėl,
jog arčiau nei arti.
Arčiau nei galėčiau
p a l i e s t i . . .
Su Motinos diena aš sveikinu Tave,
gėlių įteikti negaliu, nes nemačiau sapne
Žinau, kad tu girdi mano mintis, žodžius,
kaip meilės puokštę juos priimki – nuoširdžius
Ir vyšnios, obelys kaip nuotakos pasipuošė baltai,
Sakyki, Mama, ar jų grožį Tu matai
Bitutės ir drugeliai krykštauja žieduos,
varnėnai tuokiasi prie namo inkiluos,
laukus nudažė pienių jūra geltonai,
ar šitą grožį Dievišką matai….
Šis Dieviškas pavasaris toks nuostabus,
tik žodžių, žvilgsnio, šypsnio nebebus,
Prisilietimo Tavo rankų, meilės, šilumos,
jau niekad, niekas neatstos,
Tik Tavo Dieviška širdis,
kasdien pavasariu pražįs,
Dalins žiedus kaip duoną, meilę, šviesą,
kad mes pažintume – Dieviškąją tiesą
Šį Dievišką pavasarį Tau Mama dovanoju,
Tu pavargai kentėt ir išėjai į Rojų
Kančių ir ašarų, skausmo ten nebus,
tik amžinas pavasaris – Rojus nuostabus
Skubu pas Tave nerimui užėjus
Ir baimei, kai tamsa niūri aplinkui, –
Širdis ilgam nurimsta čia atėjus.
Skubu pas Tave nerimui užėjus,
Atsidūstu nelaimei jau praslinkus,
Bet… vėlei pamirštu Tave, Kūrėjau.
Skubu pas Tave nerimui užėjus
Ir baimei, kai tamsa niūri aplinkui.
Kai suklupau pavargęs nuo naštos kasdienės,
Siela paskendo ašarų klane.
Apsidairiau – likau savam kely aš vienas…
Skausmas gilus dangun išsiveržė malda!
Tu – mano ramstis ir stiprybė mano,
Tvirtumas dvasios, šiltas židinys.
Aš mažas kūdikis, užgimęs meilėj Tavo –
Visada matomas, brangus Tau tvarinys.
Ir susitaikiau, Didis Viešpatie, nuolankiai
Su savo kryžium – man skirta dalia…
Staiga, nežinoma jėga padėjo atsistoti,
Atlėgo sielvartas, nušvito akyse!
Tu – mano ramstis ir stiprybė mano,
Tvirtumas dvasios, šiltas židinys.
Aš mažas kūdikis, užgimęs meilėj Tavo –
Visada matomas, brangus Tau tvarinys.
Parodyk, Jėzau, kelio vingius iš aukštybių,
Pamokyk, kaip klaidas atitaisyt,
Kaip nešti, rodos, nevertai užkrautą naštą,
Kur rasti viltį, kai jos nematyt!
Tu – mano ramstis ir stiprybė mano,
Tvirtumas dvasios, šiltas židinys.
Aš mažas kūdikis, užgimęs meilėj Tavo-
Visada matomas, brangus Tau tvarinys.
Nutilo žingsniai ir maldų aistringų aidas, –
vienatvės baltas nuometas prie sopulingo kryžiaus silueto…
Kas beprikels mintis nuo šalto grindinio paviršiaus,
kas sielą bepaguos, kai šurmulys dienos nurimsta,
ir mėnesienos apšviestas dangaus beribis plotas
aukoja žemei rimtį ir sapnų mįslingų dovanas.
Hic jacet peccator… Virš jo, bažnyčios skliautuose sparnuoti cherubinai, –
vienatvės baltas nuometas prie sopulingo kryžiaus silueto,
ir užkerėti laukimu maldų aistringų žodžiai,
kaip lengvas rūkas, sklando mėnesienoj…
Čia viskas taip arti prie Dangiško Karaliaus Sosto,
o Pater noster! Pater noster!
Ant nišos grindinio parklupęs nepažįstamas praeivis
apmąsto savo nuopuolius prie sopulingo kryžiaus silueto,
kad atgailos švenčiausį sakramentą jam suteiktų
sparnuoti cherubinai virš galvos, bažnyčios skliautuos,
kur viskas taip arti prie Dangiško Karaliaus Sosto,
o Pater noster! Pater noster!
Žiema praeis – nutirps vėl šaltas sniegas
ir upės vėl ledus į jūrą neš –
ir tarsi žemė iš gilaus vienatvės miego,
palikęs praeity žiemos sapnus, prabusiu aš.
Žiema praeis – ir pasitrauks ilgi šešėliai
tamsių dienų, į naktį panašių,
tavęs aš lauksiu, kol namo sugrįši vėlei –
tarsi upokšnio aidą tavo juoką jau girdžiu.
Žiema praeis – vėl saulė džiugins žemės veidą
ir ledo šukės, širdį žeidę, ašarom pavirs –
atleisk, jei dar gali, taip, kaip kad aš atleidau –
pakelk akis į saulę ir žiemos šalčius pamiršk.
Žiema praeis – jei leisim jai praeiti
ir pasikviesim saulę į širdies namus –
ir šilumą branginsim jos, kaip kokį kraitį,
kuria ji dosniai vėl apdovanojo mus.
Žiema praeis, kaip viskas kad praeina,
liūdnus prisiminimus upės, kaip ledus nuneš –
sugrįžk, tau padainuosiu naują meilės dainą,
kurią giliai širdy apie tave nešiojau aš.
Žiema praeis – jos buvo tiek, kiek skirta –
dabar širdy tą aiškiai supratau –
ji buvo, nes reikėjo mums patirti,
ką reiškia būti dėl Tavęs ir – mirti sau.
Esu viena iš smilgų pakelės,
išdygusi ant kelkraščio smėlėto –
nors ir trapiu gyvenimu žolės –
dėkoju Tau už man paskirtą vietą,
kur aš galiu kasdien prie kelio augt
ir gerti Tavo meilę – saulės šviesą –
tik vieno, Viešpatie, Tavęs prašau –
neleisk iškeist Tave į kelio tiesą,
neleisk apaugti dulkėm pakelės –
tom nuodėmėm smulkiom, kasdienėm,
uždengiančiom regėjimą širdies
ir smilgą sudžiovinančiom į šieną –
ateiki, Viešpatie, lietum nuplauk
tas dulkes ir šviesa skaisčia pagirdyk,
kad vėl jėgų turėčiau kantriai augt
ir būti smilga pagal Tavo širdį –
esu aš Tavo smilga pakelės,
nes Tavo nuprausta ir numylėta –
todėl džiaugiuos žaliu džiaugsmu žolės,
dėkodamas už man paskirtą vietą.
Uždeki viltį, Viešpatie, kai nėr vilties,
kai tokios sunkios užsklęstos vienatvės durys –
ir vėjas alkanas šaltoj širdies pašiūrėj
pažadina tamsius šešėlius praeities –
ateiki, Viešpatie – nes tiktai Tu žinai,
kaip atrakint duris širdies pašiūrės
ir viltį kaip uždegt, kad dingtų niūrūs
šešėliai – ją paliktų amžinai –
užeiki, Viešpatie, šviesa savo apšviesk
širdies pašiūrę – tą apleistą vietą –
kur buvo tiek tikėta, tiek mylėta –
bet liko tiktai tuščios sienos – be vilties…
Uždeki viltį, Viešpatie, tamsioj nakty,
kad Tavo šviesoje atgytų šitos sienos
ir aš žinočiau, kad esu ne vienas,
bet Tu širdies pašiūrėj mano gyveni.
Lyg raištį nuo akių kažkas nutraukė, –
Tik duonos kepaliukas, dvi žuvelės,
Šviesa nuo tavo lūpų, kai sakai:
Palaimink ir paskalsink, Dieve mano.
Anapus liko puotos šurmulys,
Puotautojų goslus, apgirtęs juokas,
Reklamų falšas, imidžų lemtis,-
Gesinant šviesą – vien ekranas pilkas.
Lyg raištį nuo širdies kažkas nurišo, –
Atverta lyg žaizda. O gal dangus –
Ne kraujas – laša, gydydamas sielą,
Gyvenimui paskalsindamas mus.
– Priimk ir paguosi savąją širdį, –
Taria man Tėvas Dievišką mintį.
– Gailestingumas širdy jūsų slypi,
Tik nuodėmės trukdo jį pamatyti.
Jaučiu, kaip šie žodžiai perkeičia širdį,
Teikia meilės ir džiaugsmo amžiną viltį.
Prašau Tavęs, Viešpatie, duoki drąsos
Gailestingumą priimti iš Tavo šviesos.
Lai dega mūs širdys meilės liepsna,
Dalina šį džiaugsmą Tėvo valia.