Viešpatie,
Tavo žodžiai –
Tyla tarp dviejų širdžių,
Kuri vienintelė begali pasakyti daugiau,
Nei jau pasakyta visu tuo kas yra,
Kai neaprėpiama visatų didybė
Telpa į žolės stiebu ropojančios boružės sapną.

Tavo valia
Žmogaus širdyje atverta begalybė.
Taip stoviu – busdamas –
Šviečiančių erdvių sankryžoje,
Jau suvokdamas,
Kad jokių atramų niekada ir nebuvo, –
Vien tik tai,
Kad esame gimę tavuoju žodžiu.