Religija

Ilgiuos ramybės Tavo –
užutekio tylaus –
po klystkelių ir vėtrų
širdis ten atsigaus, –

ir nesvarbu, kad vėjai
nerimsta netolies –
valtelę Tu užlieji
gelmių tyla širdies

ir kantriai jai užlopai
suplyšusias bures,
ir drąsini, ir mokai
vėl žvelgti į marias

žvilgsniu, kuriuo Tu myli
iš spindinčios gelmės –
ten dovanojęs tylą,
nuskaidrintą vilties,

palydi vėl į kelią,
kur nematyt krantų –
o toj širdies valtelėj
kartu keliauji Tu

ir niekad nepalieki
tarp šėlstančių bangų –
ramiai valtelėj miegi –
ten su Tavim saugu, –

bet vėl aš pasiilgstu
to uosto nuostabaus,
kur Tavyje nurimus
širdis vėl atsigaus.

Mažasis asilėli,
tvartelyje Betliejaus
Karaliaus užgimimą
tu iš arti regėjai!

Jo sostas – tavo ėdžios,
o rūmai – tas tvartelis –
štai čia ir prasidėjo
Karaliaus meilės kelias,

kuriuo Jis kantriai ieško
širdžių vien Jam atvertų,
kad jos Karaliaus rūmais
pavirstų – būtų vertos

Jo meilės ir dėkotų,
ir džiūgautų laimingos,
pripildytos ramybės
ir meilės stebuklingos –

Ir aš prašau, Karaliau –
ir pas mane ateiki –
ir asilėlio širdį
man paprastą suteiki,

kad iš arti regėčiau
Tave, širdžių Karaliau,
ir nuolankiai priimčiau
man skirtą Tavo valią.

Kaip nuostabu prabusti Tavo Artumoj
ir garbinti iš ryto Tavo šventą vardą –
dėkoju Tau už šiandien, o kas bus rytoj –
ramu, nes aš žinau, kad duosi tai, ko reiks,
kaip Tu darei tai begalybę kartų.

Tu kantriai auklėjai, o kai kada barei,
bet visuomet buvai kartu, visur lydėjai –
ir kaip Tu išmintingai padarei,
kad leidai man pačiam Tave atrast
ir atpažint Tave, kaip Tu mane mylėjai.

Nuo Tavo meilės aš kasdien tirpstu
ir ja užsidegu maldoj kiekvieną dieną –
ir aš laimingas, kai vėl išgirstu
Tavajam tėviškam glėby karštai
ištartą – „myliu aš tave tik vieną“.

Kiekvieną mūsų savo glėbyje laikai,
nes mes visi – juk Tavo kibirkštėlės,
atgimę Tavo mylinčioj širdy vaikai,
kuriuos Tu augini, ir duosi tai, ko reiks –
ir neši savo delnuose aukštai iškėlęs.

Lyg karoliukai nutrinto rožančiaus,
Tavojoj meilėj dienos mūs suvertos –
skaisčiais žemčiūgais virtę mūsų kančios
ir sielvartas su Tavimi ištvertas.

Čia klystkeliai, pavirtę akmenėliais,
o neviltis – angliniais karoliukais –
šviesa smaragdine čia džiaugsmas žėri,
ir žybsi nuoskaudų stiklinės šukės…

Čia viskas Tavo meilėje suverta –
nes viskas Tavo meilėje – malonė –
tik Tau ir Tavyje gyventi verta,
ir eit su Tavimi – toj rožinio – kelionėj.

Jo atverta širdis –
man gyvybės versmė,
mano sielai – viltis –
tartum meilės giesmė,

išsiliejus tyloj
iš paslėptos gelmės –
ji mane paskandins,
mano širdį užlies

savo meilės jėga
iš atvertos širdies –
ir nuplautas staiga
tos gyvybės versmės,

aš pažinsiu Tave,
kaip mane pažinai –
Tavo meilės gelmėj
liksi man amžinai,

kaip šaltinis tylos,
kaip galinga versmė –
man gyvybės vanduo –
mano meilės giesmė.