Kas ta riba tarp garso ir tylos,
Erdvė ir taškas kuo yra atskirta?
Kas atskiria mane nuo tos dainos,
Kurią dainuoju, žodžiuos pasiklysdamas.
Kaip grūdas laiko girnose drebu –
Atrodo, permals ir paleis pavėjui...
Bet kuo smulkiau sutrupintas esu –
Mažėja ir mirties many šešėlis.
Ir jau daugiau klausausi tos tylos,
Kurią imu regėt pro žodžių mišką.
Artyn artyn neesančios ribos, -
Jau net nebegirdėt, kaip sukas girnos...
Ir vis tik suprantu, kad dar toli, -
Toliau, nei pats nueiti tai galėčiau.
Todėl šnabždu pats sau:
Kai baigsiu aš,
Tu, Viešpatie, savim mane pradėsi...