Kas ta riba tarp garso ir tylos,
Erdvė ir taškas kuo yra atskirta?
Kas atskiria mane nuo tos dainos,
Kurią dainuoju, žodžiuos pasiklysdamas.

Kaip grūdas laiko girnose drebu –
Atrodo, permals ir paleis pavėjui…
Bet kuo smulkiau sutrupintas esu –
Mažėja ir mirties many šešėlis.

Ir jau daugiau klausausi tos tylos,
Kurią imu regėt pro žodžių mišką.
Artyn artyn neesančios ribos, –
Jau net nebegirdėt, kaip sukas girnos…

Ir vis tik suprantu, kad dar toli, –
Toliau, nei pats nueiti tai galėčiau.
Todėl šnabždu pats sau:
Kai baigsiu aš,
Tu, Viešpatie, savim mane pradėsi…