Ilgiuos ramybės Tavo -
užutekio tylaus -
po klystkelių ir vėtrų
širdis ten atsigaus, -
ir nesvarbu, kad vėjai
nerimsta netolies -
valtelę Tu užlieji
gelmių tyla širdies
ir kantriai jai užlopai
suplyšusias bures,
ir drąsini, ir mokai
vėl žvelgti į marias
žvilgsniu, kuriuo Tu myli
iš spindinčios gelmės -
ten dovanojęs tylą,
nuskaidrintą vilties,
palydi vėl į kelią,
kur nematyt krantų -
o toj širdies valtelėj
kartu keliauji Tu
ir niekad nepalieki
tarp šėlstančių bangų -
ramiai valtelėj miegi -
ten su Tavim saugu, -
bet vėl aš pasiilgstu
to uosto nuostabaus,
kur Tavyje nurimus
širdis vėl atsigaus.