Ilgiuos ramybės Tavo –
užutekio tylaus –
po klystkelių ir vėtrų
širdis ten atsigaus, –

ir nesvarbu, kad vėjai
nerimsta netolies –
valtelę Tu užlieji
gelmių tyla širdies

ir kantriai jai užlopai
suplyšusias bures,
ir drąsini, ir mokai
vėl žvelgti į marias

žvilgsniu, kuriuo Tu myli
iš spindinčios gelmės –
ten dovanojęs tylą,
nuskaidrintą vilties,

palydi vėl į kelią,
kur nematyt krantų –
o toj širdies valtelėj
kartu keliauji Tu

ir niekad nepalieki
tarp šėlstančių bangų –
ramiai valtelėj miegi –
ten su Tavim saugu, –

bet vėl aš pasiilgstu
to uosto nuostabaus,
kur Tavyje nurimus
širdis vėl atsigaus.