Ačiū Tau, Tėve,
Už šią nuostabią dieną, –
Aš kartoju prabudus
Rytą kiekvieną.
Tai Dievo diena –
Ji mano džiaugsmo
Ir laimės, ramybės,
Sėkmės kupina.
Žvelgiu į ją
Su lūkesčiais džiaugsmingais.
Žinau, kad šiandien
Būsiu aš laiminga.
Vadovaus man
Dievo išmintis
Ir įkvėpimas,
Ir visada lydės pasisekimas.
Tikiu, kad Dievas
Veda mane,
Širdį sušildo
Ir meilės beribės
Sielą pripildo.
– „Ačiū Tau, Tėve“ –
Dėkoju Dievui.
Atleisk man, Viešpatie, užrūstinau tave daug kartų
Akis savąsias juodu raiščiu verždama,
Net nejauku atgal pažvelgti –
Tiek amžių braidyta purve.
Ir pilku magu, ir cocotte
Klejota buvo kažkada,
Vaisius dygliuotus ir nuodingus
Lig šiolei skyniau kruvina ranka.
Dabar tiktai gavau suvokti
Koks gailestingas man buvai,
Nors linkusi buvau aš ašaroti
Ir sunkumus savam kely sureikšminti labai.
Ėmiau ir susigėdau, pamačius giedrą šypsnį iš aukštai,
Bet tau juk įprasta matyti
Būrius žvirbliukų, čirškiančių žemai…
…
Turbūt tik žemės vandenuos
Pilki ančiukai virsta gulbėm,
Nors kiša snapą jos mauruos
…bet leidi gimt ir vėl rūbeliuose naujuos.
Tyloj nakties nubunda meilė Tau,
kaip saulė lydi ji per visą dieną,
mintis ir žingsnį laimina kiekvieną,
ir širdį atveria – tada matau,
koks silpnas aš esu ir nusidėjęs –
belieka Tau kas kartą išpažint,
bet meilė Tavo leidžia prisimint
ir veda ten, iš kur esu atėjęs –
į Tavo glėbį, tėvišką ir švelnų,
kur priimtas ir mylimas esu,
ir laimingiausias iš vaikų visų,
nes vardą mano įrėžei ant savo delno
ir meilėj kantriai laukei tos dienos,
kada sugrįš paklydėlis sūnus,
kur džiaugsmo puotoj sutiktas jis bus
ir apie Tave jis viską sužinos… –
Kad meilė Tu esi – dabar matau –
nes rūpestingai lydi visą dieną,
ir žingsnį mano laimini kiekvieną –
kad mylimas esu – dėkoju Tau.
Dėkoju, Viešpatie, už dovanotą rytą –
jo gyvastį atnaujinančią vėsą,
už saulės patekėjimu išlietą šviesą –
už viską, dėl manęs kas Tavo padaryta,
kad gyvas būčiau vėl, akis pakelčiau
į gelmę spindinčio dangaus, Tavo sutverto –
ir Tavo meilės ilgesio širdim atverta
į ją, lyg į bekraštę jūrą, pasinerčiau,
kur Tavo meilė, dovanota man iš ryto,
atnešus gyvastį atnaujinančią vėsą –
dėkoju Tau už skaisčią Tavo meilės šviesą
ir viską, dėl manęs kas Tavo padaryta …
Šį rytą debesys tokie greiti –
į saulę tekančią per dangų skrieja
ir įsikinkę sau vakarį vėją,
džiaugsmingai šoka, saulės apšviesti –
jų pūko rūbas – drumstas ir tamsus,
bet taip džiugiai jis saulėje sušvinta!
ir mainos jo pavidalai, ir kinta,
ir verčiasi jie vienas per kitus,
ir skuba, tartum saulės pašaukti,
ir neša savimi jie džiugią žinią –
lyg avinėliai, paleisti dangaus žydrynėj,
džiaugsmingai šoka, saulės nutvieksti –
ir aš, žiūrėdamas į juos, džiaugiuos,
stebiu jų šokį, tarsi pakerėtas,
ir tarpe jų atradęs laisvą vietą,
į Tavo šviesą, Viešpatie, veržiuos –
veržiuos, išskleidęs aš maldoj sparnus,
nes Tu man dovanoji savo vėją,
kuriuo laimingas Tavo meilėj skrieju
į išsiilgtus Viešpaties Namus.
Ateina skausmas. Ach, ateina…
Nelaukiamas, nekviestas
prie stalo užima vietą.
Nuojauta prašo: širdį užrūstink,
paduok akmens vietoj duonos.
Tik kas paguos beraudantį,
jeigu ne aš?
Neištartas žodis krenta iš rankų.
Kas, o kas jį nuo žemės pakels
ir priglaus prie lūpų,
jeigu ne tu?
Nelaimei malda pasibaigs
nepaprašius gelbėti krentančio.
Kaip, o kaip prisikelt,
jeigu ne kartu?
Kiekvienas rytas prasideda malda.
Ją palydi gailestingumo šešėlis –
Mes jo nematome,
Tik širdingai meldžiamės,
Troškimus išsakom.
Jei malda išsipildo.
Priartėja gailestingumas,
Pasibeldžia į mūsų duris,
Nori apsigyventi.
Tik greitai išprašome
Toli už savo sielos vartų,
Bijodami priimti…
Kristau, Karalius esi visų tautų,
Visų galaktikų, Tau Dangaus Tėvo sukurtų.
Sėdi Tu soste, spindinčiam Dangaus,
Tavoji meilė siekia atsako žmogaus.
Sunku suprasti žmogui Tavo meilę,
Tokią nuolankią, karštą, tokią švelnią.
Dažnai, Karaliau, jis Tau prieštarauja
Ir, nepaklusdams meilei Tavo, klystkeliais keliauja.
Kristau, pats švelniausias iš visų Karalių,
Tu trokšti laimės net sielų bedalių.
Įžiebki meilę Tu žmonių širdyse,
Kuri liepsnotų kaitriai Dangaus Karalystėj.
Dievo Gailestingume, Tu trykšti iš Tėvo būties gelmių.
Visą gyvenimą, nuo pat kūdikystės į Tave einu.
Kai klupdavau, Tu imdavai mane ant rankų ir laikei savam glėby.
Net ir tada, kai apnikdavo mane nevilties naktis niūki.
Keliaujant šiam nuostabiame pasauly, Tavo skirtu man gyvenimo keliu,
Vien tik troškimas būt šalia Tavęs man tampa žiburiu šviesiu.
Kiekvieną rytą mane pasitinka brėkštanti nuostabi aušra
Ir Tavo saulė šviečianti man, ir vis kita – nauja.
Kai pažvelgiu į gamtą, žemę, dangų – jaučiuosi kaip užburtas
Jaučiu didžio menininko ranką, kuri vis nesiliauja kurti.
Tavo Gailestingumas trykšta didį, šiltą, gerą, begalinį srautą,
Kurį kiekvienas žemės, jūros ir dangaus gyvūnas jaučia.
Net kai mirties galybė taps man apsiaustu,
Dievo Gailestingume, žinau, kad būsi su manimi kartu.
Tuštybės daigo niekaip neišroviau –
Jo stiprios šaknys apvyniojo širdį…
Ji nebegali pasipriešint blogiui –
Išgėrė gyvą vandenį beširdis.
Jei užvaldys tuštybė rankų galią
Kaip vynmedžius sode pasisodinsiu?
Į laimę durys užsitrenkti gali –
Jei ausys Dievo balso neišgirstų.
Kokia vertybė kai draugai tikri,
Tuštybės daigą meilė sunaikina…
Jie sunkiai rovė varpučio šaknis –
Jų rankos laisto vynuogių daigyną.
Nors rūsyje kol kas nė lašo vyno.
Daigai vis kyla, auga akyse…
Palaimink Dieve mano vynuogyną –
Tą pirmą uogų kekę delnuose.
Gailestingumas Tavo be ribų
Praėjęs pro mane skausmų šešėly.
Kiek Tavo Meilė suteikė džiaugsmų
Ir daugel kartų aš klupau ir kėliaus…
Gyvenimo kely visad eini kartu
Esi viltis Tu žmogui ir paguoda.
Kai būna daug sunkumų ir vargų
Tik Tavo Meilė viską atiduoda.
Kai klystantis žmogus tikėjimo kely
Vėl krintantis ir gali prisikelti.
Tu priimi visus ištiesdamas rankas
Ir vėl mes galim meile spinduliuoti.
Atleist žadi visiems, kurie atleis kitiems
Daug kartų, – gal jie patys lieka nesupratę
Kad įžeidė kitus, ar nusidėjo Tau
Ar šio pasaulio kelyje ir patys liko neatleidę?
O Dieviškas Gailestingume,
Ištryškęs iš beribės Amžinos versmės.
Įžiebk į širdis viltį ir stiprybę,
Leisk atsistoti prie Tavos gyvenimo prasmės.
Palaimink ir atleisk visiems –
Nušvis pasaulyje maldos galybė.
Atnešk mums dangiškos šviesos
Pripildyk sielas Dieviškos ramybės.
Palaimink alkstančius Tiesos
Ištiesink jų sugrubusias širdis.
Nuvesk į Dangiškąją Puotą
Visus, kas glaudžias prie Tavęs…
Akloj tamsoj,
šaltam šuliny
mane ištroškusį
randi, –
ištroškęs aš
nuo to vandens ,
kurio negėriau
nuo rudens.
Šulinys – gilus,
seklus vanduo,
jame – aš užmirštas
akmuo, –
apsamanojęs ,
be vilties –
apsunkęs nuo kietos
širdies.
Bet šulinys,
nors ir gilus,
dugne – kaip veidrody
dangus, –
ir dieną naktį
aš regiu
spindėjimą dangaus
žvaigždžių –
Tu taip prakalbini
mane,
užmirštą šulinio
dugne, –
ir aš laimingas,
kad randi
mane vėl gyvą
šuliny.