Atleisk man, Viešpatie, užrūstinau tave daug kartų
Akis savąsias juodu raiščiu verždama,
Net nejauku atgal pažvelgti –
Tiek amžių braidyta purve.

Ir pilku magu, ir cocotte
Klejota buvo kažkada,
Vaisius dygliuotus ir nuodingus
Lig šiolei skyniau kruvina ranka.

Dabar tiktai gavau suvokti
Koks gailestingas man buvai,
Nors linkusi buvau aš ašaroti
Ir sunkumus savam kely sureikšminti labai.

Ėmiau ir susigėdau, pamačius giedrą šypsnį iš aukštai,
Bet tau juk įprasta matyti
Būrius žvirbliukų, čirškiančių žemai…
…

Turbūt tik žemės vandenuos
Pilki ančiukai virsta gulbėm,
Nors kiša snapą jos mauruos
…bet leidi gimt ir vėl rūbeliuose naujuos.