Tuštybės daigo niekaip neišroviau –
Jo stiprios šaknys apvyniojo širdį…
Ji nebegali pasipriešint blogiui –
Išgėrė gyvą vandenį beširdis.

Jei užvaldys tuštybė rankų galią
Kaip vynmedžius sode pasisodinsiu?
Į laimę durys užsitrenkti gali –
Jei ausys Dievo balso neišgirstų.

Kokia vertybė kai draugai tikri,
Tuštybės daigą meilė sunaikina…
Jie sunkiai rovė varpučio šaknis –
Jų rankos laisto vynuogių daigyną.

Nors rūsyje kol kas nė lašo vyno.
Daigai vis kyla, auga akyse…
Palaimink Dieve mano vynuogyną –
Tą pirmą uogų kekę delnuose.