Šį rytą debesys tokie greiti –
į saulę tekančią per dangų skrieja
ir įsikinkę sau vakarį vėją,
džiaugsmingai šoka, saulės apšviesti –

jų pūko rūbas – drumstas ir tamsus,
bet taip džiugiai jis saulėje sušvinta!
ir mainos jo pavidalai, ir kinta,
ir verčiasi jie vienas per kitus,

ir skuba, tartum saulės pašaukti,
ir neša savimi jie džiugią žinią –
lyg avinėliai, paleisti dangaus žydrynėj,
džiaugsmingai šoka, saulės nutvieksti –

ir aš, žiūrėdamas į juos, džiaugiuos,
stebiu jų šokį, tarsi pakerėtas,
ir tarpe jų atradęs laisvą vietą,
į Tavo šviesą, Viešpatie, veržiuos –

veržiuos, išskleidęs aš maldoj sparnus,
nes Tu man dovanoji savo vėją,
kuriuo laimingas Tavo meilėj skrieju
į išsiilgtus Viešpaties Namus.