Akloj tamsoj,
šaltam šuliny
mane ištroškusį
randi, –
ištroškęs aš
nuo to vandens ,
kurio negėriau
nuo rudens.

Šulinys – gilus,
seklus vanduo,
jame – aš užmirštas
akmuo, –
apsamanojęs ,
be vilties –
apsunkęs nuo kietos
širdies.

Bet šulinys,
nors ir gilus,
dugne – kaip veidrody
dangus, –
ir dieną naktį
aš regiu
spindėjimą dangaus
žvaigždžių –

Tu taip prakalbini
mane,
užmirštą šulinio
dugne, –
ir aš laimingas,
kad randi
mane vėl gyvą
šuliny.