Akloj tamsoj,
šaltam šuliny
mane ištroškusį
randi, -
ištroškęs aš
nuo to vandens ,
kurio negėriau
nuo rudens.
Šulinys - gilus,
seklus vanduo,
jame - aš užmirštas
akmuo, -
apsamanojęs ,
be vilties -
apsunkęs nuo kietos
širdies.
Bet šulinys,
nors ir gilus,
dugne - kaip veidrody
dangus, -
ir dieną naktį
aš regiu
spindėjimą dangaus
žvaigždžių –
Tu taip prakalbini
mane,
užmirštą šulinio
dugne, -
ir aš laimingas,
kad randi
mane vėl gyvą
šuliny.