Kiek daug pasaulyje plačių kelių,
bet aš palikti negaliu, takelio savo viltimi pasėto,
žinau, kad veda jis dangun, dažnai vingiuotas ir duobėtas.
Bet nuostabiausias iš visų, nors rožėmis ir nenusėtas,
kiek daug pasaulyje plačių kelių,
bet aš palikti negaliu, takelio savo viltimi nusėto.
1996 03 17
O Viešpatie, guodžiuosi Tau,
Nes Tu mane girdi.
Vieninteliam tik išsakau,
Kas kaupiasi širdy.
Beeinant žemiškais keliais,
Būna dažnai sunku,
Tik Savo Meilės spinduliais
Suteiki vėl jėgų.
Jeigu gyvenimo kely
Pavargęs suklumpu,
Paduoti ranką man skubi,
Gerasis Dieve, Tu.
Esi neblėstanti Šviesa,
Tikėjimas, Viltis,
Gyvenimo prasmė, Tiesa
Ir mūsų Ateitis.
Atskleisiu, Viešpatie, tik Tau
Slaptas širdies gelmes,
Tik prie Tavęs, tvirtai žinau,
Siela ramybę ras.
Dėkoju Dovydui už psalmes – gyriaus giesmes senų laikų,
kai Kristus dar nebuvo gimęs ir patikėti buvo taip sunku.
Tu atskleidei mums Dievo tiesą, Jo išmintį išdalinai,
nors suspaudimuos ir vaitojai, jam ištikimas tu likai.
Išmokei mus pasitikėt ir nesvyruoti niekada,
padrąsinai, liepei kovoti, kaip tau patardavo Dvasia.
Mylėjai mūs Ganytoją, kurs nuveda į poilsio vietas –
žaliuojančias lankas prie vandenų, kur atsigauna mus siela –
taip būna gera ir ramu.
Apie malonę Dievo mums kalbėjai ir meilę nusidėjėliams visiems,
gailestingumą Jo beribį, mielą, kurs teikia viltį mums kaltiems.
Mes niekad nestokosim duonos ir mūs vaikai neelgetaus,
dar kartą ačiū tau už psalmes, kuriomis sušildei sielą tu žmogaus.
1995 03 20
Mes keliaujame per žemės tiltą trapų,
Byra dienos kaip šalnos pakąsti lapai.
Nuplasnoja metai lyg paukščiai pro šalį
Ir jau sugrąžinti jų niekas negali.
Kol mūsų gyvybę dar liepsnele šviečia,
Eikime prie Jėzaus, Kuris laukia, kviečia,
Neškim savo širdis ir sielos tyrumą
Prie Aukščiausio Dievo palaimingų rūmų.
Jei širdis nuliūdus ar kūnas pavargęs,
Už viską dėkokim, duokim Dievui garbę.
Jis nuskaidrins sielą ir suteiks stiprybę,
Dovanos mums meilę, džiaugsmą bei ramybę.
Padėki man, Dieve, šviest žvakele,
apsaugok nuo vėjo žvarbaus,
taip norisi šviest po maža liepsnele,
pradžiuginti sielą žmogaus.
Padėki man šviest, kai paukščiai sugrįžta
ir vasarą šviesti padėk,
kai rudenį vėjas užpučia liepsną,
atsiųsk, man ugnies iš dangaus.
1995 04 20
Aš tik mažas, silpnutis grūdelis
Ant Švenčiausiųjų Tavo delnų.
Ir nebūtų tiesos mano keliais,
Jei manęs nelaikytumei Tu.
Mano Viešpatie, mano Gelbėtojau,
Prižiūri vis mane Grandinė.
Nors dažnai Tau tarnaut nesuspėju
Aš praeivis šiam žemės kely.
Kartais laiko vis man neužtenka
Su Tavimi pakalbėti, pasimelst.
O, jaučiu, kad ir jėgos jau senka,
Prašau, Dieve, į širdį pabelsk.
Pasibelsk, pažadink širdį
Mano Viešpatie Dieve Brangus.
Ir Šventąja Dvasia ją pagirdyk,
Kad Tau tarnas aš būčiau stropus.
„Aš myliu tuos, kurie mane myli. Kas anksti manęs ieško, suras mane.“ (Pat 8, 17)
Kaip suvokti Tavo galybę, Dieve?
Kaip suprasti Tavąją išmintį?
Tu duodi lietų, sniegą, vėjus suvaldai,
Galingi vandenynai, jūros, ežerai –
Tai Tavo rankų kūriniai.
Aušra virš žemės – Tavo rankų darbas,
Kai tamsią uždangą nuleidi, naktis ateina,
Mėnulis, žvaigždės nušviečia praeiviui kelią.
Miškai ir girios, pievos, nuostabios laukymės,
Pavasarį atgauna žalią spalvą.
Ne raudoną, o žalią,
Kuri žmogui akį, sielą ramina.
Paukštelių čiulbesys toks širdžiai mielas,
Lyg choras angelų nuleistas žemėn.
Po lietaus vaivorykštė – Tavoji sandora,
Kad žemėj nebebus jau tvano.
Kiek daug gamtos stebuklų supa mus,
Bet ne visi juos matom, jaučiam.
Tačiau kas ieško – tas randa,
Kas prašo – tam duodama,
Kas beldžia – tam atidaroma.
O, Tobuloji Išmintie!
Apie tave Saliamonas patarlėse byloja,
Nes, pasak jo, tu buvai ir su Viešpačiu
Prieš visus Jo darbus,
Kai dar netryško vandenų šaltiniai,
Gelmių nebuvo.
Pirma kalnų tu buvai pagimdyta,
Kol žemės dar nebuvo.
Gėrėjaisi Jo rankų kūriniais,
Grožėjaisi žmonių vaikais,
Ir laiminai, einančius keliu tavuoju.
Palaimintas žmogus, kuris klauso manęs,
Kasdien budi prie mano vartų,
Ir laukia prie mano durų.
Viešpaties baimė – išminties pradžia,
Kas tave suranda – randa gyvenimą,
Ir Viešpaties įgyja palankumą.
Dešinėje jos rankoje ilgas amžius,
O kairėje – turtai ir garbė.
Ji brangesnė už deimantus,
Jos keliai – malonės keliai,
Visi jos takai – ramybė.
Ji yra Gyvybės medis visiems,
Kurie ją pagauna,
Laimingi, kas ją išlaiko.
(pagal 636 giesmę iš „Giesmių vainiko“)
Padangių paukščiai giesmę gieda,
Gieda gausybė angelų,
Aš savo širdį tartum žiedų
Prie kojų Viešpačiui nešu.
Kai įtikėjau Jėzų Kristų,
Siela pasipuošė žiedais,
Aš apsisprendžiau nebegrįžti
Ir nebeeit senais keliais.
Ar anksti rytą, ar sutemus
Aukščiausiam Viešpačiui giedu
Ir Jo Malonę kaip balzamą
Su Meile prie širdies dedu.
Ji atgaivina, nuramina,
Malonė Dievo nuostabi,
Į amžinybę kelią skina
Ir viltį uždega širdy.
Gyveni šalia kelio
Ir gyvenimas tau,
Kaip upelis užšalęs,
Tyliai plaukia toliau.
Tu norėtum pakilti,
Bet pasaulio purvai
Tau neleidžia pakilti…
Tu labai pavargai.
Neskubėk nusiminti
Ir nuleisti rankas.
Jei norėsi atgimti,
Tave Dievas suras.
Tik tave Jis pakeltų,
Švento Rašto šviesa
Jėzų – Kelią nušvieštų…
Tu sušuktum: Tiesa!
Aš toks mažas, suklupęs
Savo galvą keliu.
Tau aš širdį atvėręs –
Veski savo keliu.
Be Tavęs aš bejėgis,
Net žingsnelį nueit
Ir gyvenimo slėgis
Mane nori įveikt.
Bet Tave aš maldauju
Ir žinau Tu šalia.
Mano siela maištauja.
Nuraminki Tu ją.
Kad nurimtų, kaip vaikas
Prie krūtinės mamos
Ir apmąstymo laikas
Teiktų man paramos.
Aš nemoku gyventi:
– Išmokinki mane,
Kaip šėtoną atremti
Ir mylėti Tave.
Išminties Tavo žodžio
Aš be galo geidžiu.
Aš tik molis – Tu puodžius
Veski savo Keliu.
Man padėk išpažinti
Visuose keliuose
Tavo vardą atminti,
Kad Tu vestum mane.
Prie Tavęs prieinu
Aš Šventąja Dvasia.
Į Tave aš šaukiu:
– Jėzau, veski mane!
Kai nežinai kaip pasielgti,
Sustoti reikia iš pradžių.
Tik neskubėki nusivilti,
Dėl savo drumzlinų minčių.
Geriau nuvyk mintis į šalį,
Kurios kankina vėl tave.
Nustoki keikti savo dalią,
Dievą kreiptis maldoje.
Nebūtina tau nusižemint
Veidmainiškai užmerkt akis
Atodūsiui širdy krebždenant,
Tikėk, kad Dievas atsakys.
Ne nuo tavęs malda priklauso
Tik širdį Jėzui atrakink.
Tikėk, Jisai tave išklauso,
Tiktai skriaudų neprisimink.
Nors tau kaltais visi atrodo,
Tačiau kalčiausias esi tu,
Kad savo širdžiai tu parodai
Visus kaltus vienu metu.
Nemoki jiems visiems atleisti,
Ir sau atleisti negali,
Bet Jėzus gali tai pakeisti,
Ir bus širdis tau vėl rami.
Tylia malda į Jį tu kreipkis,
Taip paprastai ir nuoširdžiai…
Visa širdim tu Jam dėkoki –
Tave Jis myli amžinai.
Džiugia širdim giesmes giedokit
Ir girkit šventą vardą Jo!
Kas galėtų džiaugsmą tokį
Šiandien sieloms padovanot?!
Tik Kristus, mirtį nugalėjęs,
Padrąsint, džiugint gali Jūs širdis,
Tik Jis, visas kančias jau iškentėjęs
Gali padėti Jums įveikt gyvenimo kliūtis!