Religija

Atrask, o Viešpatie, iš naujo
mane – paklydusį priimk, –
paslėpk, kaip akmenuką saujoj
ir nuo manęs paties apgink.

Atleisk man – vėl aš sukietėjęs
ir sausas – juk akmuo esu, –
ir nors žinai, kad nusidėjau –
vėl pašauki mane vardu.

Pašaukęs, vieno nepalieki –
ištikimai laikai delne, –
nuo Tavo ašaros sudrėkęs
imu aš atspindėt Tave.

Tave, kaip Gelbėtoją savo
širdim išmokstu atpažint
ir tai, kas prarasta, iš naujo
man leidi vėl susigrąžint.

Todėl laimingas aš keliauju –
akmuo, atspindintis Tave,
nes atrastas Tavęs iš naujo
ir išsuptas Tavam delne.

Maža Dievo karvytė –
raudonas apsiaustėlis –
tave pažįsta smilgos
ir visos pievų gėlės –

maža Dievo karvyte,
atskridusi ant delno –
tu atneši ramybę,
prisilietimą švelnų –

maža Dievo karvyte,
taškeliais pažymėta –
tu mokai, kaip nurimti
ir niekur neskubėti –

maža Dievo karvyte –
toks mažas tavo kelias –
ramybę atskraidinti
ir nešt mažais žingsneliais.

Ilgiuos Tavęs, kaip dykumų krūmokšnis,
išdžiūvęs ilgisi gaivaus lietaus,
išlyjančio palaima iš dangaus
ir išsiliejančio gyvais upokšniais,
kurių tėkmėj širdis vėl atsigaus –

ir vėl atgijęs pasipuoš kaip reta
krūmokšnis lapais dyvinai žaliais –
ir išbučiuotas saulės spinduliais,
dėkos už nuostabų malonės metą –
ir Tavo garbei jis žiedus išskleis –

bet šiandien tartum tas krūmokšnis džiūstu
be Tavo meilės – be versmės gaivios –
šaknim į sausvagės pakrantę kabinuos –
ir vėjas smėlyje visai kol neužpustė –
Tavos malonės laukiu valandos.