Atrask, o Viešpatie, iš naujo
mane – paklydusį priimk, –
paslėpk, kaip akmenuką saujoj
ir nuo manęs paties apgink.

Atleisk man – vėl aš sukietėjęs
ir sausas – juk akmuo esu, –
ir nors žinai, kad nusidėjau –
vėl pašauki mane vardu.

Pašaukęs, vieno nepalieki –
ištikimai laikai delne, –
nuo Tavo ašaros sudrėkęs
imu aš atspindėt Tave.

Tave, kaip Gelbėtoją savo
širdim išmokstu atpažint
ir tai, kas prarasta, iš naujo
man leidi vėl susigrąžint.

Todėl laimingas aš keliauju –
akmuo, atspindintis Tave,
nes atrastas Tavęs iš naujo
ir išsuptas Tavam delne.