Atrask, o Viešpatie, iš naujo
mane - paklydusį priimk, -
paslėpk, kaip akmenuką saujoj
ir nuo manęs paties apgink.
Atleisk man - vėl aš sukietėjęs
ir sausas - juk akmuo esu, -
ir nors žinai, kad nusidėjau -
vėl pašauki mane vardu.
Pašaukęs, vieno nepalieki -
ištikimai laikai delne, -
nuo Tavo ašaros sudrėkęs
imu aš atspindėt Tave.
Tave, kaip Gelbėtoją savo
širdim išmokstu atpažint
ir tai, kas prarasta, iš naujo
man leidi vėl susigrąžint.
Todėl laimingas aš keliauju -
akmuo, atspindintis Tave,
nes atrastas Tavęs iš naujo
ir išsuptas Tavam delne.