Jei ne Tu, aš būčiau tik akmuo
Ir žolė mane pavasarį praaugtų,
Bet Tu pašaukei mane: Adomai!
Ir atsiliepiau aš Tau: Esu.

Tu paklausei: Kurgi tu, Adomai?
Atsakiau: Čionai. Bet kurgi, Dieve, Tu?
Tu tylėjai. Supratau čia likęs
Vienas pats su savo šešėliu.

Jei ne Tu, aš būčiau tik akmuo,
Užmirštas žvaigždėtoj begalybėj.
Atsiliepk, – aš dėl Tavęs esu
Pervertas beribio ilgesio…