Dievas sukūrė pasaulį,
Dangų ir žemę, mėnulį ir saulę,
Gamtą – žvėris, žmoniją
Ir visą visą gyvūniją.
Mes esam tik žmonės,
Maži vabalėliai.
Per Dievo malonę
Pažįstame gėrį.
Dėkokim už Meilę,
Už Dievo Gerumą.
Kasdieną mes jaučiam
Jo Gailestingumą.
Tu pro čia praėjai (plg. Ps 23)
Tavo pėdos dar ryškios ir šiltos –
neseniai Tu pro čia praėjai –
virš bedugnės kabančiu tiltu
Tu mane, tarsi aklą vedei –
Tu vedei ir man kelią parodei
į nevystančias pievas žalias, –
ten gaivino mane Tavo Žodis,
atrakinęs širdies dureles.
Nustebau – iš širdies išsiliejo
Tavo gydančios meilės versmė –
man per barzdą aliejus tekėjo,
o į lūpas įdėta giesmė
man ramybę grąžino ir leido
atsilsėt
prie ramių vandenų –
Tavo nuostabų švytintį veidą
iš nakties tos vaikystėj menu –
Tu mane visą laiką lydėjai,
nors atrodė – Tavęs netekau, –
kad mane taip be galo mylėjai
tik dabar, tik dabar supratau –
ir dabar Tu man suteikei viltį,
nes žinau – Tu pro čia praėjai, –
savo meilę, kaip kabantį tiltą,
kad pažinčiau Tave – palikai.
Aš Tavo veido, Viešpatie, ieškojau
ir Tavo pėdom atkakliai sekiau –
tačiau atleisk – Tavęs nepažinojau
ir tai, kuo visąlaik tikėjau ir siekiau,
prarado skonį, ir spalvas prarado,
našta man tapo, slegiančia pečius –
ir reikia vėl, išsekusiam nuo bado
kasdienę duoną, lyg vaistus karčius
priimti ir bandyt atrast iš naujo
tas pėdas, kuriomis kadais sekiau,
kad vėl galėčiau saugiai Tavo saujoj
priglusti prie Tavęs, kaip niekada arčiau –
kaip niekad iš arti regėti Tavo veidą,
nuskęsti Tavo žvilgsnio gelmėje –
dėkoju, Viešpatie, manęs kad nepaleidi –
laikai giliai paslėpęs savo širdyje.
Per tamsą nevilties, per netikėjimo bedugnę
ir per ledinį baimės šaltį vėl Tu ateini –
ištiestu meilės tiltu atneši Tu skaisčią ugnį
į širdį mano šaltą – ją atgaivini
ir leidi man iš naujo suliepsnoti
nuskaistinančia širdį ugnimi –
ir mokai tai, kas sudegė, aukoti –
ir tiltu eit kvieti kartu su Tavimi
į ten, kur šalta, kur tamsi bedugnė,
užnėrus vilčiai savo grandines –
kvieti Tu nešti Tavo meilės ugnį
ir toj ugny sudegti – dėl Tavęs…
Dėkoju, Viešpatie, Tau
Už sunkiausią savo nuopolį,
Už teisę nusileisti pragaro dugnan,
Bejėgę kančią,
Juodą aklą naktį,
Bevaisę dykumą,–
Kaip ir už tai,
Kad ir toksai
Buvau pakeltas Tavo,
Pabučiuotas
Ir pripažintas teisėtu sūnum.
Klajodamas svetur –
Atpažinau namus aš.
Atskirtas nuo Tavęs –
Tave aš suradau.
Ir nežinau –
Mes dviese esame
Ar esa vienas,
Žinau tiktai –
Yra taip – kaip yra,–
Toks neaprėpiamas buvimas šitas,
Dieve,
Dainuojantis žmogaus širdim maža.
Kai pumpuras iš džiaugsmo skyla,
Ir sodai svaigsta baltumu,
Kai paukštis giesmele prabyla,
Aš rojų žemėje regiu.
Pažvelgusi į savo sielą,
Joje klaidų daug atrandu,
Ir aš stebiuos gailestingumu, Gerasis Dieve,
Kad vis dar leidi eit gyvenimo keliu.
Nemoku aš giedot kaip paukštis,
Ar pražydėt skaisčiu žiedu,
Už tavo gailestį, gerumą
Aš tyliai maldai suklumpu.
Dėkoju Tau, kad dovanojai man gyvybe,
Kad leidai mokytis man iš klaidų,
Kad iš Tavęs galėjau aš išmokti
Mylėt, gailėtis ir atleist.
Esu menka žemelės dulkelė,
Sušildyta gerumo Tavo spindulių,
Pagirdyta tyros rasos lašelio, –
Už viską, viską vien meilę, Dieve, Tau jaučiu.
Laimingas, kas Tave pažino,
Kam raištis krito nuo akių
Vos tik pasaulyje užgimus –
Laimingas tas, sakau aš jums.
Laimingas, kas neišragavo
Kančios kartybės atsargų,
O priėmė taurę – taurę Tavo –
Laimingas tas, sakau aš jums…
Iš Tavo girių ąžuolo,
Su kaltu ir meile nutašė
Susimąsčiusį, liūdną, kenčiantį,
Meilės ir maldos prašantį
Daug kartų išduotas, kryžiuotas,
Prisikėlęs paliudyt save
Jau seniai patikėti turėję,
Vis iš naujo kuriam Tave
Ar saulė džiovins Tavo lūpas,
Ar šaltis žnaibys ledinis
Lietus skausmu maudys širdį,
Lig šaknų už klaidas kasdienines
Prie tėviškės kelio papuoštas,
Ar girios gūdžios pavėsy
Rankele parėmęs galvelę,
Mūsų džiaugsmą ir skausmą stebi
Gailestingas mano Dievuli,
Su erškėčių skaudžiu vainiku
Tavo nuoširdžia meile pasitikiu,
Begalinės širdies gerumu
Daugel metų buvai Lietuvoj pasmerkta,
Įbauginta, tyli ir bejėgė.
Pavirtai sandėliais, bet meldeisi slapta…
Daugel metų, buvai Lietuvoj pasmerkta.
Be bažnyčios buvimas taip slėgė!
Be tikėjimo augus kamuojas karta.
Daugel metų buvai Lietuvoj pasmerkta,
Įbauginta, tyli ir bejėgė.
Kaip sunkume atrasti laimę?
Ir kaip giliai ji užkasta?
Nusvyra rankos ir silpnumas
Dažnai mus nugali… bet NE!
Aš pakeliu akis į dangų,
Į maldą įpinu skausmus –
Visus visus…
Ir klystkelių lanku suveržta galva
Jaučiu, kaip jautė Jėzus,
Įsmeigtus dyglius.
Nuo šito momento, o Jėzau, Tavo kančią
Po truputį imu suprast,
Nes tik pasidalijime naštos,
Kad ir beprasmės,
Tikriausią džiaugsmą galima atrast.
Staiga, pramušęs storą dangą,
Prapliumpa ašarų lietus…
Ir šniokščia, merkia, plauna randus,
Kartu nulauždamas dyglius.
Ir pamažu šviesa artėja:
Atsargiai , blausiai, pro rūkus…
Kad neišgąsdintų. Lyg fėja…
Ir vilties kvapas – toks svaigus!
Iš susigūžusio paukštelio
Pakils aukštyn atgimusi siela!
Vietoj dygliuotojo vainiko –
Sandoros juosta horizonte nutiesta…
Dieve,.. tyla
Dieve , !!! …šaukiu, šaukiu.
Po mišką vien varpai tik gaudžia.
Marija, Motina Švenčiausia,
Ko tyli JIS ? Šaukiu , šaukiu.
Kažkas jau vyksta. Mišios…
Gieda Angelai.
Atleisk man, Viešpatie,
Aš pasėdėsiu.
Ir tyliai tyliai patylėsiu.
Vien širdimi su Tavimi
Pasikalbėsiu.
Tik netylėk, prašau…
Džiaugiuos, kad esame mes broliais,
kad susikirto mūs keliai –
matyt iš šito pačio molio
Dievulis minkė jau seniai.
Iš meilės mus Jis tebeminko,
neleisdamas nė atsikvėpt –
neklausia, ar tai mums patinka,
nes žino – turi dar suspėt
nužiest iš mūsų po uzboną,
ar puodą ąsom didelėm,
ar kokį paprastą vazoną
auginti nuostabiom gėlėm –
ką benužiestų – Jis juk žino
už mus geriau, kuo galim būt –
neveltui metų tiek brandina
Jis mus, neleisdamas supūt,
ar sutrūnyt, kaip kokiems moliams
kur nors po žemėm tamsoje –
Jis surenka visus, kaip brolius
ir žiedžia savo širdyje.
Ir aš džiaugiuos, kad esam broliais,
kad meilėje Jo – ne vieni –
mes indai, nužiesti iš molio