Kai pumpuras iš džiaugsmo skyla,
Ir sodai svaigsta baltumu,
Kai paukštis giesmele prabyla,
Aš rojų žemėje regiu.

Pažvelgusi į savo sielą,
Joje klaidų daug atrandu,
Ir aš stebiuos gailestingumu, Gerasis Dieve,
Kad vis dar leidi eit gyvenimo keliu.

Nemoku aš giedot kaip paukštis,
Ar pražydėt skaisčiu žiedu,
Už tavo gailestį, gerumą
Aš tyliai maldai suklumpu.

Dėkoju Tau, kad dovanojai man gyvybe,
Kad leidai mokytis man iš klaidų,
Kad iš Tavęs galėjau aš išmokti
Mylėt, gailėtis ir atleist.

Esu menka žemelės dulkelė,
Sušildyta gerumo Tavo spindulių,
Pagirdyta tyros rasos lašelio, –
Už viską, viską vien meilę, Dieve, Tau jaučiu.