Aš Tavo veido, Viešpatie, ieškojau
ir Tavo pėdom atkakliai sekiau –
tačiau atleisk – Tavęs nepažinojau
ir tai, kuo visąlaik tikėjau ir siekiau,

prarado skonį, ir spalvas prarado,
našta man tapo, slegiančia pečius –
ir reikia vėl, išsekusiam nuo bado
kasdienę duoną, lyg vaistus karčius

priimti ir bandyt atrast iš naujo
tas pėdas, kuriomis kadais sekiau,
kad vėl galėčiau saugiai Tavo saujoj
priglusti prie Tavęs, kaip niekada arčiau –

kaip niekad iš arti regėti Tavo veidą,
nuskęsti Tavo žvilgsnio gelmėje –
dėkoju, Viešpatie, manęs kad nepaleidi –
laikai giliai paslėpęs savo širdyje.