Kaip sunkume atrasti laimę?
Ir kaip giliai ji užkasta?
Nusvyra rankos ir silpnumas
Dažnai mus nugali… bet NE!
Aš pakeliu akis į dangų,
Į maldą įpinu skausmus –
Visus visus…
Ir klystkelių lanku suveržta galva
Jaučiu, kaip jautė Jėzus,
Įsmeigtus dyglius.
Nuo šito momento, o Jėzau, Tavo kančią
Po truputį imu suprast,
Nes tik pasidalijime naštos,
Kad ir beprasmės,
Tikriausią džiaugsmą galima atrast.
Staiga, pramušęs storą dangą,
Prapliumpa ašarų lietus…
Ir šniokščia, merkia, plauna randus,
Kartu nulauždamas dyglius.
Ir pamažu šviesa artėja:
Atsargiai , blausiai, pro rūkus…
Kad neišgąsdintų. Lyg fėja…
Ir vilties kvapas – toks svaigus!
Iš susigūžusio paukštelio
Pakils aukštyn atgimusi siela!
Vietoj dygliuotojo vainiko –
Sandoros juosta horizonte nutiesta…