Džiaugiuos, kad esame mes broliais,
kad susikirto mūs keliai –
matyt iš šito pačio molio
Dievulis minkė jau seniai.

Iš meilės mus Jis tebeminko,
neleisdamas nė atsikvėpt –
neklausia, ar tai mums patinka,
nes žino – turi dar suspėt

nužiest iš mūsų po uzboną,
ar puodą ąsom didelėm,
ar kokį paprastą vazoną
auginti nuostabiom gėlėm –

ką benužiestų – Jis juk žino
už mus geriau, kuo galim būt –
neveltui metų tiek brandina
Jis mus, neleisdamas supūt,

ar sutrūnyt, kaip kokiems moliams
kur nors po žemėm tamsoje –
Jis surenka visus, kaip brolius
ir žiedžia savo širdyje.

Ir aš džiaugiuos, kad esam broliais,
kad meilėje Jo – ne vieni –
mes indai, nužiesti iš molio