Džiaugiuos, kad esame mes broliais,
kad susikirto mūs keliai -
matyt iš šito pačio molio
Dievulis minkė jau seniai.
Iš meilės mus Jis tebeminko,
neleisdamas nė atsikvėpt -
neklausia, ar tai mums patinka,
nes žino - turi dar suspėt
nužiest iš mūsų po uzboną,
ar puodą ąsom didelėm,
ar kokį paprastą vazoną
auginti nuostabiom gėlėm -
ką benužiestų - Jis juk žino
už mus geriau, kuo galim būt -
neveltui metų tiek brandina
Jis mus, neleisdamas supūt,
ar sutrūnyt, kaip kokiems moliams
kur nors po žemėm tamsoje -
Jis surenka visus, kaip brolius
ir žiedžia savo širdyje.
Ir aš džiaugiuos, kad esam broliais,
kad meilėje Jo - ne vieni -
mes indai, nužiesti iš molio