Gailestingumas Dievo – Okeanas,
Juodžiausias nuodėmes jis paskandina,
Žmogaus širdis ir protas nenumano,
Tik Dievo Meilė paslaptį šią žino.
Iš kruvinos aukos išaugusi ši meilė,
Laimingą žmogų iš duobės ištraukia
Ir nuodėmių savų jis baisiai gailis
Ir Jėzaus Kristaus atėjimo laukia.
Aš nupiešiu jūrą iš ašarų,
nutašysiu laivą iš senolio ąžuolo,
pastatysiu kryžių, burėms išskleisti,
rytą, vakarą melsiuosi, prašysiu atleisti
Pūsk vėjeli, bures iš drobelės,
jos mano močiutės išaustos,
akeles lineliais papuošiu,
kad mėlyną dangų regėtų
Tavo vardą nupiešiu ant laivo,
kad mėlynos bangos žinotų,
ir nutūpęs ant kryžiaus strazdelis,
apie meilę gražiai pagiedotų..
Tau dėkoju visad, mano Dieve geras.
Tu manoj padangėj – spindinti žvaigždė.
Kai šalia laimingi, kai jaučiu – jiems gera,
Tau dėkoju visad, mano Dieve geras, –
Juk tai Tu išmokei siekti ir laimėt.
Kažin ar taip džiaugias tie, kas turi dvarą?
Tau dėkoju visad, mano Dieve geras.
Tu manoj padangėj – spindinti žvaigždė.
Tik dešimt įsakymų, Viešpatie Didis,
Palikęs mus Žemėj laikytis liepei.
Bet valioj laisvoj mes dažnai pasiklydę
Į nuodėmių liūną įgrimztam klampiai.
Iš ten be maldos ir pagalbos Tavosios,
Be gailesčio, meilės, šviesos mintyse
Niekaip neišnirtume. Vėzdo blogiui kapoti
Visiems po dalelę davei širdyse.
Suėję į būrį bendrai dienos maldai,
Turėdami tikslą vieningą ir dorą
Atrasime kelią teisingą ir šviesų.
Pagalbą suteiks angelų gausūs chorai.
Ir vėl klupsim – stosim, klysim – taisysim,
Paslydę raudosim ir atgailą liesim.
Bet jeigu tikėsim, kad Dievas mus myli,
Atrasim sprendimą, po audros – atsitiesim!
Atiduok man savo rūpesčius ir skausmą,
atiduoki savo nemigo naktis,
aš, ant tavo šalto slenksčio atsiklaupęs,
būsiu polėkiu nerimstančios širdies.
Tu tikėk, tikėk manim be abejonių,
kai likimas žers po kojomis kliūtis,
kai danguj neliks žvaigždžių, išblės svajonės,
tu vis vien tikėki manimi.
Aš, nematomais sparnais tave pridengęs,
saugosiu nuo vėjo ir audrų,
ant gyvenimo akmens iškalęs vardą, sukuždėsiu:
tavo Angelas esu.
DVI VALTYS /PETRO PAŠAUKIMAS/ (Plg.Lk5, 1-11)
Pakrantėj paliktos dvi valtys
po nemigos ilgos nakties,
o sąnarius dar krečia šaltis,
ir gniaužia apmaudas širdies –
per naktį tiek žvejota vargta –
jokios žuvies nepagavau –
tariau sau – paskutinį kartą
toks tuščias, kaip tinklai likau.
Bet nejučia į mano širdį
atėjo Žodis įsakmus –
į gilumą liepei man irtis
ir valksmui ten užmest tinklus.
Nors kiaurą naktį šitiek vargta,
bet dėl to Žodžio sutikau
užmest tinklus – ir šitą kartą
abstulbintas staiga likau –
žuvų gausybė – nematyta –
sutrūkinėjo net tinklai –
dviem valtim parplaukėm tą rytą,
žuvim prikrautom sklidinai . –
Ant kranto paliktos dvi valtys ,
kaip ženklas praeitų dienų –
žvejybon nebereiks jau keltis –
paskui Tave aš išeinu –
patyręs Tavo Žodžio galią,
aš pasukau keliu nauju,
kad vykdyčiau aš Tavo valią
ir būčiau aš žmonių žveju.
Tamsi naktis – šešėlių nematyti –
juoda tamsa užklojo juos negrįžtamai –
tik širdyje šviesu – ten Tavo veidas švyti
toks artimas ir toks seniai pažįstamas. –
Tamsi naktis – ta nuostabi malonė,
apreiškusi man Tavo šviesų veidą,
kai suradai mane paklydusį kelionėj
ir širdimi Tave regėti leidai. –
Tamsioj nakty man dovanojai viltį
sulaukt aušros – to Tavo atėjimo –
ir leidai man suklupus vėl pakilti,
ir sekt Tave nematant ir nežinant,
tamsioj nakty tik girdint žingsnių aidą
ir Tavo mylinčios širdies plakimą –
dėkoju, kad manęs Tu neapleidai,
kad širdyje įsodinai troškimą
Tave pažint, kol neišaušo rytas,
kol dar naktis – sesuo gerai pažįstama –
kur tamsoje tik Tavo veidas švyti,
ir ta šviesa neleidi pasiklysti man.
Ištroškęs ieškau vėl Tavęs, – nors ir vėluoju –
neleisk pražūti, Viešpatie, – mane priimki –
palieski širdį gydančiu Žodžiu gyvuoju
ir jo tėkmėj mane kaip krikštui panardinki –
atleisk man, Viešpatie, kad nuo Tavęs nutolęs
ir vėl buvau – ir užgesau, kaip tas žibintas –
aš trokštu Tavo būt ir sekt Tave vėl uoliai,
ir Tavo mylinčios širdies paguostas ir priimtas –
užpildyk tuštumą many, kaip tą žibintą
savo aliejumi, kad šviesti nenustočiau
ir Tavo meilės uždegtas, ir Tavo nuramintas
vien tik Tavęs nakty, vien tik Tavęs ieškočiau …
Yrančių formų lavinoj
Tęsias aklųjų puota.
Pasaulis savim apkurtęs,
Teisuoliškai elgetos juokias.
Pasaulis pavargo būti
Į mirtį – lyg kirvis į medį.
Pasaulis vien žaidžia būtį –
Įstatymą ir moralę.
Prikala Dievą prie kryžiaus.
Paskui suklumpa ir meldžias,
Kad duotų jiems Dievas duonos
Ir vyno šiandienos šventei.
O Dievas tyli ir laukia,
Meile pamišęs Dievas, –
Ant kryžiaus iš ilgesio miršta,
Tikėdamas mūsų sielom.
Apimtas nevilties, o Jėzau, aš skubu suklupt po tavo kojom,
Maldauti tavo išminties, malonės,
Nieks neužpildys mano tuštumos širdies gelmių,
Tik tu gali užlieti ją šiltu jausmu…
Koks ilgas buvo kelias lig tavęs,
Kiek teko nusivilti ir iškęst…
O Jėzau, aš esu be galo Tau dėkingas,
Už Tavo šiltą rankų prilietimą.
Už tai, kad Tu neleidai man suklupti
Net ir tada, kai aš žiūrėjau į bedugnę
Ir kilo noras krist ir krist žemyn,
Į nebūties kraštus sudužti ir užmigt.
Didžioji netektis sudaužė širdį ilgesingą,
Kuri užmigo džiaugsmui, juokui, pakilimui,
Pasaulis tarsi buvo apgaubtas
Tamsia skraiste…
Ir Jėzau, tik Tava šviesa pažadino mane gyventi vėlei,
Ir vėl šypsotis, juoktis, tiesti ranką tiems,
Kurie kaip aš, bedugnės gelmėse,
Nemato nei šviesos, nei meilės… nei savęs…
Tikėjimas, viltis ir meilė,
Šie trys dalykai gelbėja pasaulį,
Iškėlę, Viešpatie, rankas į dangų
Tavos malonės mes maldaujam!
Tu vienas mus gali išvesti į palaimą,
Suteikt naujų jėgų savajam Dievo tarnui,
Kuris po Tavo kojom puola melstis
Ir prašo gailesčio, už nuodėmes neteisti…
Kaip feniksas iš pelenų,
Aš pakilau iš savo purvo.
Ir Tavo Meilės vedamas
Į doros kelią aš einu.
Gyvenimą kitą kuriu.
Koks gailestingas man buvai,
Kad nuopuoly nepalikai.
Kaip feniksas iš pelenų
Ėjau, kritau ir vėl kilau.
Stebėjai mane laukdamas
Visad jaučiau – šaukei.
Kantrus buvai – laukei.
Nors melą rinkausi, ne tiesą,
Siuntei man savo šviesą.
Kaip feniksas iš pelenų
Ėjau iš blogio labirintų.
Pagalbą Tavo jausdamas
Aš supratau, kad mane myli.
Tvirtai tikėjau – neapvylei.
Tu gailestingas man buvai
Ir klystkeliuos nepalikai.
Žmogau, ko susimąstęs taip žvelgi į tolį,
širdyje vėjas blaškos neramus
Prisirišai prie baimių, liūdesio ir šalto vėjo,
ir negali pakilti aukščiau jų
Tu žemės aitvarus padovanoki,
tik pasilik pavasarius gėlėtus, kvepiančius medum
Palieski vasaros saulėlydžio ramybę,
ir įsileiski meilę dangišką širdin
Priglausk ir apkabink gražuolį beržą,
širdim ir bučiniu sultingu susiliek
Pajusk šaknų pulsuojančią galybę,
kad vėjas jo nemyli netikėk
Balta sermėga pasipuošęs,
su garbanėlėm išsidraikiusiom žaliom
Juk prie tavęs taip meiliai tuokias,
ir išsiskyrę rauda paslapčiom
Tavos gyvybės baltas vynas – šventas,
kaip donoras tvirtybę, suteiki visiems
Ateisiu pas tave kaip būsiu menkas,
kada širdis iš laimės džiaugsis, ar kentės
Žmogau, gyvenk pavasariu saulėtu,
auksine vasara, rausvais rudens sapnais
Ir jei širdin žiema dažnai ateina,
tai pasimelsk po ANGELO baltais sparnais