Žmogau, ko susimąstęs taip žvelgi į tolį,
širdyje vėjas blaškos neramus
Prisirišai prie baimių, liūdesio ir šalto vėjo,
ir negali pakilti aukščiau jų

Tu žemės aitvarus padovanoki,
tik pasilik pavasarius gėlėtus, kvepiančius medum
Palieski vasaros saulėlydžio ramybę,
ir įsileiski meilę dangišką širdin

Priglausk ir apkabink gražuolį beržą,
širdim ir bučiniu sultingu susiliek
Pajusk šaknų pulsuojančią galybę,
kad vėjas jo nemyli netikėk

Balta sermėga pasipuošęs,
su garbanėlėm išsidraikiusiom žaliom
Juk prie tavęs taip meiliai tuokias,
ir išsiskyrę rauda paslapčiom

Tavos gyvybės baltas vynas – šventas,
kaip donoras tvirtybę, suteiki visiems
Ateisiu pas tave kaip būsiu menkas,
kada širdis iš laimės džiaugsis, ar kentės

Žmogau, gyvenk pavasariu saulėtu,
auksine vasara, rausvais rudens sapnais
Ir jei širdin žiema dažnai ateina,
tai pasimelsk po ANGELO baltais sparnais