DVI VALTYS /PETRO PAŠAUKIMAS/ (Plg.Lk5, 1-11)
Pakrantėj paliktos dvi valtys
po nemigos ilgos nakties,
o sąnarius dar krečia šaltis,
ir gniaužia apmaudas širdies -
per naktį tiek žvejota vargta -
jokios žuvies nepagavau -
tariau sau - paskutinį kartą
toks tuščias, kaip tinklai likau.
Bet nejučia į mano širdį
atėjo Žodis įsakmus -
į gilumą liepei man irtis
ir valksmui ten užmest tinklus.
Nors kiaurą naktį šitiek vargta,
bet dėl to Žodžio sutikau
užmest tinklus - ir šitą kartą
abstulbintas staiga likau -
žuvų gausybė - nematyta -
sutrūkinėjo net tinklai -
dviem valtim parplaukėm tą rytą,
žuvim prikrautom sklidinai . -
Ant kranto paliktos dvi valtys ,
kaip ženklas praeitų dienų -
žvejybon nebereiks jau keltis -
paskui Tave aš išeinu -
patyręs Tavo Žodžio galią,
aš pasukau keliu nauju,
kad vykdyčiau aš Tavo valią
ir būčiau aš žmonių žveju.