DVI VALTYS /PETRO PAŠAUKIMAS/ (Plg.Lk5, 1-11)

Pakrantėj paliktos dvi valtys
po nemigos ilgos nakties,
o sąnarius dar krečia šaltis,
ir gniaužia apmaudas širdies –

per naktį tiek žvejota vargta –
jokios žuvies nepagavau –
tariau sau – paskutinį kartą
toks tuščias, kaip tinklai likau.

Bet nejučia į mano širdį
atėjo Žodis įsakmus –
į gilumą liepei man irtis
ir valksmui ten užmest tinklus.

Nors kiaurą naktį šitiek vargta,
bet dėl to Žodžio sutikau
užmest tinklus – ir šitą kartą
abstulbintas staiga likau –

žuvų gausybė – nematyta –
sutrūkinėjo net tinklai –
dviem valtim parplaukėm tą rytą,
žuvim prikrautom sklidinai . –

Ant kranto paliktos dvi valtys ,
kaip ženklas praeitų dienų –
žvejybon nebereiks jau keltis –
paskui Tave aš išeinu –

patyręs Tavo Žodžio galią,
aš pasukau keliu nauju,
kad vykdyčiau aš Tavo valią
ir būčiau aš žmonių žveju.