Apimtas nevilties, o Jėzau, aš skubu suklupt po tavo kojom,
Maldauti tavo išminties, malonės,
Nieks neužpildys mano tuštumos širdies gelmių,
Tik tu gali užlieti ją šiltu jausmu…

Koks ilgas buvo kelias lig tavęs,
Kiek teko nusivilti ir iškęst…
O Jėzau, aš esu be galo Tau dėkingas,
Už Tavo šiltą rankų prilietimą.

Už tai, kad Tu neleidai man suklupti
Net ir tada, kai aš žiūrėjau į bedugnę
Ir kilo noras krist ir krist žemyn,
Į nebūties kraštus sudužti ir užmigt.

Didžioji netektis sudaužė širdį ilgesingą,
Kuri užmigo džiaugsmui, juokui, pakilimui,
Pasaulis tarsi buvo apgaubtas
Tamsia skraiste…

Ir Jėzau, tik Tava šviesa pažadino mane gyventi vėlei,
Ir vėl šypsotis, juoktis, tiesti ranką tiems,
Kurie kaip aš, bedugnės gelmėse,
Nemato nei šviesos, nei meilės… nei savęs…

Tikėjimas, viltis ir meilė,
Šie trys dalykai gelbėja pasaulį,
Iškėlę, Viešpatie, rankas į dangų
Tavos malonės mes maldaujam!

Tu vienas mus gali išvesti į palaimą,
Suteikt naujų jėgų savajam Dievo tarnui,
Kuris po Tavo kojom puola melstis
Ir prašo gailesčio, už nuodėmes neteisti…