Yrančių formų lavinoj
Tęsias aklųjų puota.
Pasaulis savim apkurtęs,
Teisuoliškai elgetos juokias.

Pasaulis pavargo būti
Į mirtį – lyg kirvis į medį.
Pasaulis vien žaidžia būtį –
Įstatymą ir moralę.

Prikala Dievą prie kryžiaus.
Paskui suklumpa ir meldžias,
Kad duotų jiems Dievas duonos
Ir vyno šiandienos šventei.

O Dievas tyli ir laukia,
Meile pamišęs Dievas, –
Ant kryžiaus iš ilgesio miršta,
Tikėdamas mūsų sielom.