Kai suklupau pavargęs nuo naštos kasdienės,
Siela paskendo ašarų klane.
Apsidairiau – likau savam kely aš vienas…
Skausmas gilus dangun išsiveržė malda!

Tu – mano ramstis ir stiprybė mano,
Tvirtumas dvasios, šiltas židinys.
Aš mažas kūdikis, užgimęs meilėj Tavo –
Visada matomas, brangus Tau tvarinys.

Ir susitaikiau, Didis Viešpatie, nuolankiai
Su savo kryžium – man skirta dalia…
Staiga, nežinoma jėga padėjo atsistoti,
Atlėgo sielvartas, nušvito akyse!

Tu – mano ramstis ir stiprybė mano,
Tvirtumas dvasios, šiltas židinys.
Aš mažas kūdikis, užgimęs meilėj Tavo –
Visada matomas, brangus Tau tvarinys.

Parodyk, Jėzau, kelio vingius iš aukštybių,
Pamokyk, kaip klaidas atitaisyt,
Kaip nešti, rodos, nevertai užkrautą naštą,
Kur rasti viltį, kai jos nematyt!

Tu – mano ramstis ir stiprybė mano,
Tvirtumas dvasios, šiltas židinys.
Aš mažas kūdikis, užgimęs meilėj Tavo-
Visada matomas, brangus Tau tvarinys.