Uždeki viltį, Viešpatie, kai nėr vilties,
kai tokios sunkios užsklęstos vienatvės durys –
ir vėjas alkanas šaltoj širdies pašiūrėj
pažadina tamsius šešėlius praeities –

ateiki, Viešpatie – nes tiktai Tu žinai,
kaip atrakint duris širdies pašiūrės
ir viltį kaip uždegt, kad dingtų niūrūs
šešėliai – ją paliktų amžinai –

užeiki, Viešpatie, šviesa savo apšviesk
širdies pašiūrę – tą apleistą vietą –
kur buvo tiek tikėta, tiek mylėta –
bet liko tiktai tuščios sienos – be vilties…

Uždeki viltį, Viešpatie, tamsioj nakty,
kad Tavo šviesoje atgytų šitos sienos
ir aš žinočiau, kad esu ne vienas,
bet Tu širdies pašiūrėj mano gyveni.