Žiema praeis - nutirps vėl šaltas sniegas
ir upės vėl ledus į jūrą neš -
ir tarsi žemė iš gilaus vienatvės miego,
palikęs praeity žiemos sapnus, prabusiu aš.
Žiema praeis - ir pasitrauks ilgi šešėliai
tamsių dienų, į naktį panašių,
tavęs aš lauksiu, kol namo sugrįši vėlei -
tarsi upokšnio aidą tavo juoką jau girdžiu.
Žiema praeis - vėl saulė džiugins žemės veidą
ir ledo šukės, širdį žeidę, ašarom pavirs -
atleisk, jei dar gali, taip, kaip kad aš atleidau -
pakelk akis į saulę ir žiemos šalčius pamiršk.
Žiema praeis - jei leisim jai praeiti
ir pasikviesim saulę į širdies namus -
ir šilumą branginsim jos, kaip kokį kraitį,
kuria ji dosniai vėl apdovanojo mus.
Žiema praeis, kaip viskas kad praeina,
liūdnus prisiminimus upės, kaip ledus nuneš -
sugrįžk, tau padainuosiu naują meilės dainą,
kurią giliai širdy apie tave nešiojau aš.
Žiema praeis - jos buvo tiek, kiek skirta -
dabar širdy tą aiškiai supratau -
ji buvo, nes reikėjo mums patirti,
ką reiškia būti dėl Tavęs ir - mirti sau.