Žiema praeis – nutirps vėl šaltas sniegas
ir upės vėl ledus į jūrą neš –
ir tarsi žemė iš gilaus vienatvės miego,
palikęs praeity žiemos sapnus, prabusiu aš.

Žiema praeis – ir pasitrauks ilgi šešėliai
tamsių dienų, į naktį panašių,
tavęs aš lauksiu, kol namo sugrįši vėlei –
tarsi upokšnio aidą tavo juoką jau girdžiu.

Žiema praeis – vėl saulė džiugins žemės veidą
ir ledo šukės, širdį žeidę, ašarom pavirs –
atleisk, jei dar gali, taip, kaip kad aš atleidau –
pakelk akis į saulę ir žiemos šalčius pamiršk.

Žiema praeis – jei leisim jai praeiti
ir pasikviesim saulę į širdies namus –
ir šilumą branginsim jos, kaip kokį kraitį,
kuria ji dosniai vėl apdovanojo mus.

Žiema praeis, kaip viskas kad praeina,
liūdnus prisiminimus upės, kaip ledus nuneš –
sugrįžk, tau padainuosiu naują meilės dainą,
kurią giliai širdy apie tave nešiojau aš.
Žiema praeis – jos buvo tiek, kiek skirta –
dabar širdy tą aiškiai supratau –
ji buvo, nes reikėjo mums patirti,
ką reiškia būti dėl Tavęs ir – mirti sau.