Lyg raištį nuo akių kažkas nutraukė, –
Tik duonos kepaliukas, dvi žuvelės,
Šviesa nuo tavo lūpų, kai sakai:
Palaimink ir paskalsink, Dieve mano.

Anapus liko puotos šurmulys,
Puotautojų goslus, apgirtęs juokas,
Reklamų falšas, imidžų lemtis,-
Gesinant šviesą – vien ekranas pilkas.

Lyg raištį nuo širdies kažkas nurišo, –
Atverta lyg žaizda. O gal dangus –
Ne kraujas – laša, gydydamas sielą,
Gyvenimui paskalsindamas mus.