Migloje savo nuodėmės būvio,
Tarp rūkų, apgaulingais takais,
Po seniai visų pamirštą girią
Lyg žvėris aš bastaus vakarais.

Mėtau pėdas, kad nieks neatsektų
Paklydimo tikrųjų kelių
Ir apsimetu tuo, kurs negirdi
Mintyse nuolat skambant: ,,Tikiu…“

Čia ne aš! Manyje kažkas kitas
Sumaitojo viltis ir svajas,
Paklaidino rūkuos nuodėminguos,
Iš kurių neišeisiu jau pats…

Iš dienų į naktis bėga siela,
Na o aš tik vejuosi save,
Per tą seną ir pamirštą girią,
Kur nė vieno takelio nėra…

Išsislapstė ir žvaigždės klajūnės,
Suardydamos paukščių takus.
Išsigandęs, apleistas, paklydęs…
Kas gi aš? Ar žvėris, ar žmogus?

Su tamsa susiliejau į vienį
Tylią naktį palaukėj nykioj,
Apkabinęs aš vienišą beržą
Praraston amžinybėn žvelgiau…

Sidabriniais rūkais užsiklojus
Snaudė vėjuos didinga giria,
Liūdną giesmę lakštingalos suokė,
Ši naktis turbūt bus amžina…

Visą naktį kankinamai staugė
Pasiklydęs žvėris manyje,
Kol nualintą žmogišką kūną
Nuskandino miglų sapnuose.

Iš ąsočio dangaus išsiliejęs
Ašaringas naktinis lietus
Vis varvėjo šakom seno beržo,
Kur miegojo pavargęs žmogus…

Palaiminga naktis tyliai tirpo,
Susiliejo dangus su žeme…
Sutvėrėjo ranka apkabino
Pasiklydusią sielą rūke…

Ir širdis prisipildė šventumo,
Išsisklaidė rūkai ir migla.
Nuodėmingąjį veidą nuplovė
Seno beržo rytinė rasa.

Šviesų rytą su saule atnešęs
Ir apgaubdamas meile visus,
Mano žemėje vaikščiojo Dievas,
O su juo ėjau aš – jo žmogus…