Nutilo žingsniai ir maldų aistringų aidas, –
vienatvės baltas nuometas prie sopulingo kryžiaus silueto…
Kas beprikels mintis nuo šalto grindinio paviršiaus,
kas sielą bepaguos, kai šurmulys dienos nurimsta,
ir mėnesienos apšviestas dangaus beribis plotas
aukoja žemei rimtį ir sapnų mįslingų dovanas.

Hic jacet peccator… Virš jo, bažnyčios skliautuose sparnuoti cherubinai, –
vienatvės baltas nuometas prie sopulingo kryžiaus silueto,
ir užkerėti laukimu maldų aistringų žodžiai,
kaip lengvas rūkas, sklando mėnesienoj…
Čia viskas taip arti prie Dangiško Karaliaus Sosto,
o Pater noster! Pater noster!

Ant nišos grindinio parklupęs nepažįstamas praeivis
apmąsto savo nuopuolius prie sopulingo kryžiaus silueto,
kad atgailos švenčiausį sakramentą jam suteiktų
sparnuoti cherubinai virš galvos, bažnyčios skliautuos,
kur viskas taip arti prie Dangiško Karaliaus Sosto,
o Pater noster! Pater noster!