Meldžiuosi vakaro tyliems šešėliams
už jaukią prieglaudą, kada minčių gija
atodūsiu pietų nerimastingo vėjo
nusidriekia aukštybėsna į vasaros žvaigždes.

Palikus kasdienybės pėdsakus dulkėtus,
braidau miražais upių, Viešpaties takais,
ieškodama kažko neatrasto, gal būt išsižadėto
ar, puoselėjant viltį, užmiršto seniai.

Ir nežinau į ką tikėt ir kuo pasitikėti
tyliems šešėliams gęstant vakare, –
malda, atodūsiai nerimastingo vėjo,
kaip nuopuoly prisikėlimas arba atgaila.

Dėkoju, Viešpatie, kad leidi man prisilytėti
prie savo medžio, savo kryžiaus, ženklinto kančia, –
ir vėl sulig rytojum toliuosna skubėsiu,
ieškodama kažko neatrasto, o gal pačios savęs.