Mes matėme –
Laukais kažkas nutolo
Net neaplojamas šunų
Ir neįspaudęs pėdų…
Mes nelydėjome.
Mes sakėme – ne mūsų.
Sėdėjom prie ugnies, –
Lauke taip kaukė vėjas.

Norėjom nematyti jo. Užmiršti.
Šokom, dainavom plėšydami tylą.
Bet šaltis skverbėsi gilyn, į kaulus
Ir traukėsi šviesa tolyn nuo mūsų.

…Mes pažinojome tą vieną,
Kurs nuėjo
Laukais
Sniege net nepalikęs pėdų,
Išduotas atmintim,
Ir vėl parduotas
Už trisdešimtį grašių sidabrinių.

Nuėjo vienas jis.
Su kryžiumi.
Į naktį.
Dar kartą žemės lemtį išpažinęs.
Ugnis pašėlusiai židinyje dar šoko,
Bet mes tylėjome
Jau lyg veidais į mirtį.