Už kryžių, Viešpatie, dėkoju
ir siaurą akmenuotą kelią,
kur klupdamas einu ir stoju –
ir nors rankas ir kojas gelia –

aš kabinuos į Tavo kryžių,
kurį iš meilės dovanoji,
kad eidamas aš nepaslysčiau –
Tu paremi pečiu savuoju

ir pakeli kiekvieną kartą,
kai parkrentu į dulkes kelio,
ir drąsini Žodžiu ištartu,
kad mylima esu avelė,

ir mokai Tu mane pamilti
tą siaurą akmenuotą kelią,
vėl dovanojęs naują viltį,
neleidi nusimint avelei –

bet priglaudi kartu su kryžium
arčiau širdies ant savo rankų,
kad kelią iš aukščiau matyčiau
ir žvelgčiau ne žemyn – į dangų –

todėl už kryžių Tau dėkoju,
kurį kvieti priimt kasdieną,
kad eičiau aš keliu siauruoju,
mylėdamas Tave tik vieną.