Už kryžių, Viešpatie, dėkoju
ir siaurą akmenuotą kelią,
kur klupdamas einu ir stoju -
ir nors rankas ir kojas gelia –
aš kabinuos į Tavo kryžių,
kurį iš meilės dovanoji,
kad eidamas aš nepaslysčiau -
Tu paremi pečiu savuoju
ir pakeli kiekvieną kartą,
kai parkrentu į dulkes kelio,
ir drąsini Žodžiu ištartu,
kad mylima esu avelė,
ir mokai Tu mane pamilti
tą siaurą akmenuotą kelią,
vėl dovanojęs naują viltį,
neleidi nusimint avelei –
bet priglaudi kartu su kryžium
arčiau širdies ant savo rankų,
kad kelią iš aukščiau matyčiau
ir žvelgčiau ne žemyn - į dangų –
todėl už kryžių Tau dėkoju,
kurį kvieti priimt kasdieną,
kad eičiau aš keliu siauruoju,
mylėdamas Tave tik vieną.