Tylu. Naktis. Nemiega niekas
ir nieks negrįžta į namus -
tiktai iškritęs baltas sniegas
nušviečia praeitus metus.
Šviesu širdy, kaip prakartėlėj,
ir tarsi asilas džiaugiuos,
išvydęs mažą kūdikėlį,
užgimusį šaltuos namuos –
namuos, kuriuos jau nieks nemyli
ir kur atvėso židinys -
ateina Tavo meilė tyliai
ir švelniai paliečia širdis.
Ji glaudžiasi, nepriekaištauja,
suvilgo ašarom akis -
padovanojus džiaugsmo saują,
ji atveria namų duris –
duris į tylą, ten kur lieka
viltis sugrįžti į namus -
ten, kur iškritęs baltas sniegas
nušviečia praeitus metus ...